Vaistininkų būna visokių
Ne taip seniai Nacionalinė vaistų prekybos asociacija išplatino pranešimą žiniasklaidai apie tai, jog lietuviai labai pasitiki vaistininkais. Ir mane tai privertė prisiminti kelis atvejus, kurie leistų kelti klausimą apie tai, kokie būna vaistininkai.
Prekybos centro vaistinėje dairydamasi po maisto papildų ir nereceptinių vaistų lentynas, atkreipiau dėmesį į vieną pirkėją. Pirma, jis gan garsiai kalbėjo, todėl nejučia pasisuko galva. Vyras prašė kokių nors vaistų nuo skausmo. Vaistininkė puolė tikslinti, kokių būtent vaistų žmogus nori, kokio pavadinimo, kokio stiprumo. Žmogus prašė stipriausių. Vaistininkė negalėjo atitraukti akių nuo žmogaus, man irgi sunkiai sekėsi nežiūrėti. Kairėje jo veido pusėje, prie apatinio žandikaulio, labiau prie ausies, buvo labai didelis guzas. Į tą vyrą jau ėmė spoksoti ir kita vaistininkė, bet nė viena nieko daugiau tam vyrui nesako, o jis tyli. Galėčiau lažintis, kad kuriai nors iš jų labai norėjosi paklausti, ar ne dėl to guzo žmogui reikia nuskausminamųjų, tačiau nė viena neprasižiojo. Jos taip spoksojo, kaip spoksoma į skirtingų spalvų akių savininką, į pliką žmogų tatuiruota galva, į per didelę iškirptę.
Vis negaliu pamiršti šito nutikimo. Manau, vaistininkės turėjo pakalbinti žmogų, paklausti apie jo skausmo pobūdį, pasiteirauti ir apie tą guzą, gal paraginti, paargumentuoti kreiptis į gydytoją, jeigu jis nesuvokia jo grėsmės ir gydosi tik nuskausminamaisiais. Juk turėjo pakalbinti. Turėjo?..
Ar aš pasitikiu tomis vaistininkėmis? Žinoma, kad ne. Jos pardavėjos, jos ne vaistininkės! Tą patį galėjo padaryti ir prekybos centro kasininkė, prisimintų asortimentą, išrinktų tinkamą, nuskanuotų, paprašytų nuolaidų kortelės ir paduotų grąžą. Bent jau mano vaizduotėje tuo vaistinė ir skiriasi nuo prekybos centro, kad čia ne tik ateini nusipirkti sau reikiamos prekės, neini ieškoti nuolaidų, išpardavimų, akcijų, o eini sulaukti minimalios pagalbos sveikatos klausimais.
„Vaistininkas savo kompetencijos ribose galėtų konsultuoti pacientus tiek nesunkių negalavimų, tiek gerai kontroliuojamų lėtinių ligų atvejais, identifikuoti tuos pacientus, kuriems tikrai reikalinga gydytojo konsultacija, o kartu tai padėtų optimizuoti gydytojų darbo laiką“, - rašoma anksčiau minėtame pranešime spaudai. Abejoju, abejoju. Gal kokie sąžiningi ir teisingi vaistininkai tą ir darytų. Bet to tikrai nereikia stambių vaistinių tinklų savininkams. Jiems reikia parduoti daugiau tablečių, tepalų, kremų, šampūnų. Jei vaistininkas kalbėsis su pacientu, jis gaiš savo laiką, už kurį gi niekas nemoka.
Bet prisiminiau kitą kontaktą su vaistininke. Kažkur Kauno Laisvės alėjoje prisiminiau, jog reikia tepalo patempto raiščio skausmui sumažinti. Maloni vyresnio amžiaus vaistininkė išaiškino turimų tepalų skirtumus, atsakė į mano klausimus, perspėjo dėl sąveikos su kitais vaistais. Ji tą padarė taip suprantamai, neįkyriai, aiškiai, be nuovargio balse. Išėjau labai pakiliai nusiteikusi. Tą vaistininkę prisiminsiu visą gyvenimą, nes ji buvo Vaistininkė.
„Sprinter“ tyrimų apklausa parodė, jog beveik 70 proc. lietuvių nori, kad vaistininkai galėtų daugiau nei tik pardavinėti tabletes. Bet kaip dabar užtikrinti, kad praplėtus vaistininkų kompetencijas visokiais įstatymais, nutarimais ir įstatymų papildymais, jie išmoks būti Vaistininkais? Mums vis dar sunku susitaikyti, kai nesulaukiame deramo dėmesio iš gydytojų, o jei tą patį gausime iš vaistininko? Ar vaistininkai duoda kokias Hipokrato ar kitokias priesaikas? Galima būtų apeliuoti į tai...
Susiję straipsniai
