Valgote per daug? Į pagalbą ateina neuroprogramavimo psichotechnikos

„Turiu tokią problemą - nevaldomą apetitą: valgau nemažai ir dažniausiai vakare, po darbo“. „Žinau, kad valgyti reikia po nedaug, bet dažnai, bet kartais persivalgau, ypač kai maistas labai skanus“, - tokius ir panašius skundus tenka išgirsti  kiekvienam mūsų. Kas lemia tokį nevaldomą ėdrumą? Kaip susilaikyti tuomet, kai skrandžio poreikiai patenkinti, tačiau noras kimšti valdo? Šįsyk kalbiname ne dietologą, žolininką ar gydytoją, o Praktinės psichoterapijos centro, veikiančio prie S. Kovaliovo Inovacinių psichotechnologijų instituto, specialistę, sertifikuotą integralinio neuroprogramavimo konsultantę Lingą Švanienę.

Reklama

„Iš tiesų problema yra ne nevaldomas apetitas, o tos pasekmės, kurios gali būti susijusios su polinkiu persivalgyti.  Juk yra tokių žmonių, kurie gali valgyti ką nori, kada nori ir kiek nori, tačiau nestorėja.  Yra net tokių žmonių, kurie labai norėtų papilnėti, tačiau lyg tyčia joks maistas jiems į kūną neina.  Ar didelis apetitas jiems yra problema?  Tikrai – ne.  Tad problema yra ne  apetitas, o nepasitenkinimas kūno formomis, jo svoriu.  Problema gali būti ir sveikatos dėl antsvorio blogėjimas.

Tad klientai paprastai ir kreipiasi ne dėl apetito problemų, o dėl galimybės sulieknėti.  Jie jau būna išbandę daugybę dietų, kurios ilgainiui sugrąžino ne tik prarastus kilogramus, bet ir pridėdavo papildomų.  O bandymai sportuoti ilgainiui nutrūkdavo, nes pritrūkdavo tai laiko, tai pasiryžimo, nes ilgainiui pasirodydavo, kad viskas veltui.  Tada ir kildavo jiems mintis, kad pagrindinis stabdys, neleidžiantis pasiekti norimų rezultatų,  yra ne mityba, ne fizinis aktyvumas, o psichika“, - pasakoja  L. Švanienė.

Ar galima jiems padėti? 

Žinoma!  Tik noriu iškart perspėti, kad tai nėra kokie stebuklingi žodžiai, kurių dėka iškart pasiekiamas norimas svoris.  Integraliniame neuroprogramavime yra naudojamas  psichologijos mokslų daktaro prof. S. Kovaliovo sisteminio darbo modulis, kurį atliekant,  žmogaus pasąmonė žingsnis po žingsnio yra „įtikinama“, kad lieknas kūnas yra būtent tai, kas padarys žmogų laimingą, jo gyvenimas taps įdomus, turiningas, visavertis. Tada lieknėjimo procesas tampa kur kas lengvesnis ir paprastesnis.

Kaip įtikinti pasąmonę, kad geriau būti lieknam nei turėti antsvorio?

Kaip minėjau, yra visa sistema psichotechnologijų. Pateiksiu vadinamąją išsukimų į viršų ir žemyn psichotechniką iš NLP (neurolingvistinio programavimo) bagažo. Paprastai žmogus nepasiekia norimo tikslo (mūsų nagrinėjamu atveju – norimo kūno svorio) dėl to, kad pritrūksta motyvacijos. Kaip sako prancūzų posakis: norėti reiškia galėti.  Vadinasi, jei žmogus nepasiekia norimo tikslo, jis nepakankamai stipriai nori. Pirmoji psichotechnikos dalis kaip tik padeda sustiprinti norėjimą. Psichotechniką pateiksiu, remdamasi jos aprašymu S. Kovaliovo knygoje „Įvadas į neurotransformingą“.  Kad pasakojimas neatrodytų kaip sausas techninis aprašymas, pridėsiu galimus atsakymus mūsų nagrinėjama lieknėjimo tema.

Suformuluokit tikslą ir iš eilės užduokit sau klausimą „O ką tai man duos?“

Tarkim, mūsų suformuluotas tikslas skamba taip: noriu tapti ir būti moterimi, kuri sugebės sulieknėti iki 60 kilogramų ir tokį kūno svorį išlaikys visą žemišką gyvenimą. 

– O ką tai man duos?

– Galėsiu pirkti man patinkančius rūbus ir juos nešioti.

– O ką tai man duos?

– Žiūrėsiu į veidrodį ir galėsiu sau pasakyti, kad aš graži.

– O ką tai man duos?

– Galėsiu išeiti į žmones ir jausiuos laisvai, bendraudama su bendraamžiais.

– Ir kada jau galėsiu laisvai bendrauti su bendraamžiais, ką tai man duos?

– Išliksiu atsipalaidavusi, linksma, pasitikinti savimi, kalbėdama su man patinkančiais vyrais.

– O ką tai man duos?

– Galėsiu sutikti sau tinkamą vyrą, kurį aš pamilsiu ir kuris pamils mane.

– O ką tai man duos?

– Džiaugsiuos mūsų bendravimu, su malonumu rūpinsiuos mylimu vyru ir leisiu jam rūpintis manimi, mėgausiuosi seksu.

– O ką tai man duos?

– Galimybę sukurti šeimą, save realizuoti kaip mylinčią ir mylimą žmoną.

– O ką tai man duos?

– Begalinį džiaugsmą!

– O ką man duos  begalinis džiaugsmas?

– Laimę ir mėgavimąsi gyvenimu!

Tokiu būdu suvokiu, kad tam, jog tapčiau laiminga, džiaugčiausi ir mėgaučiausi gyvenimu,  tereikia sulieknėti iki 60 kilogramų.

Bet juk tai nereiškia, kad padidinus motyvaciją ir įtikinus savo pasąmonę, kad kūno lieknumas padarys žmogų laimingą, jis galės valgyti kiek norės?

Jei žmogus žino, ko nori, ir netgi tada, jei jis pakankamai stipriai nori, tikslo pasiekimas gali atrodyti neįmanomas, nes išlieka neaišku, kaip jį pasiekti.  Čia padeda antroji psichotechnikos dalis, kurios metu kaip tik išsiaiškinama, ką reikia daryti, norint sulieknėti.

Išsukimas į apačią prasideda nuo klausimo „Kas trukdo pasiekti šį tikslą?“  Išvardinus daugybę problemų, pateikiame klausimą: „Kaip būtų galima išspręsti šią problemą?“

Kas trukdo sulieknėti iki 60 kg?

1. Kartkartėmis užeina valgymo priepuoliai ir nieko negaliu su savimi padaryti.

2. Negaliu atsispirti saldumynams.

3. Gyvenu sėdimą gyvenimą, per mažai judu.

Panagrinėkime pirmąją problemą – kartkartėmis užeina valgymo priepuoliai ir nieko negaliu su savimi padaryti.

– Kaip būtų galima išspręsti šią problemą?

– Nežinau.

– Kaip būtų galima sužinoti, kaip išspręsti šią problemą?

– Būtų galima: 1) paieškoti informacijos internete; 2) pasiteirauti pažįstamos, kaip jai pavyko sulieknėti; 3) kreiptis į specialistą.

– Kas trukdo (1) surasti informacijos internete?

– Niekas netrukdo.  Baigusi užduotį atsiversiu paieškos sistemą ir patikrinsiu, kokia informacija yra šiuo klausimu.

– Kas trukdo (2) pasiteirauti pažįstamos, kaip jai pavyko sulieknėti?

– Neturiu jos kontaktų.

– Kaip galėčiau sužinoti jos telefono numerį?

– Atrodo, kad viena mano pažįstama galėtų žinoti jos telefono numerį.

– Kas trukdo jos pasiteirauti?

– Niekas netrukdo.  Paskambinsiu jai rytoj ir pasiteirausiu.

– Kas trukdo (3) kreiptis į specialistą?

– Nežinau, koks specialistas galėtų padėti.

– Kaip galėčiau sužinoti?

Ir taip toliau...   Paskui  reikėtų analogiškai „išsukti“ žemyn iki paprasčiausių žingsnelių pomėgį saldumynams ir nejudrų gyvenimo būdą.

Aišku, kad niekur nepabėgsi nuo maitinimosi įpročių keitimo ir fizinio aktyvumo didinimo.  Ir vis dėlto grįžkime prie pradinio klausimo apie tai, kaip sumažinti apetitą.  Gal galite pateikti keletą būdų, kaip tai padaryti?

Galiu.  Vienas iš būdų yra  vadinamoji katiliuko taisyklė.  Įsivaizduokite, kad visus produktus, kuriuos ketinate suvalgyti, sumalate mėsmale arba sutrinate plakiklliu, o gautą masę supilate į puodą.  Dabar šaukšteliu pakabinkite gautą košę ir ją paragaukite. Kaip atrodo ši masė?  Kaip ji kvepia? Koks jos skonis? Kaip į ją reaguoja jūsų organizmas?  Tai įsivaizdavus, labai tikėtina, kad jau norėsite kai kurių produktų atsisakyti.

Kitas būdas – „protingos katės“ strategija. Mintyse išsirinkite produktus, kuriuos ketinate valgyti.   Paimkite vieną jų.  Įsivaizduokite, kaip jis atrodo, kaip kvepia, koks jo skonis. O tada įvertinkite, ką jausite skrandyje po to, kai tą produktą suvalgysite, keletą valandų. Tą patį padarykite su kitais pasirinktais produktais.  Valgykite tik tuos, kuriuos “suvalgę“ jautėte pasitenkinimą ir malonumą. Aš, pavyzdžiui, kai gundausi suvalgyti torto gabalą, įsivaizduoju sunkumą skrandyje, apsivėlusius dantis, šleikštumą burnoje ir kaltės, kad nesusilaikiau, jausmą.  Man tai labai padeda atsisakyti torto.

Na, ir trečiasis būdas – psichotechnologija „Pasišlykštėjimas“.  Įsivaizduokite, kad vienoje rankoje laikote produktą, kuriam turite priklausomybę ir niekaip negalite jo nevalgyti.  O ant kitos rankos delno patalpinkite tai, kas bus, jam perėjus virškinimo traktą.  Jau įsivaizduojate?  Tada greitu judesiu delnus sudėkite ir sumaišytą „produktą“ taip pat greitu judesiu prineškite prie burnos.  Garantuoju, kad jums kils pasišlykštėjimas.  Noras valgyti maistą, kuriam turite priklausomybę, ryškiai sumažės.