Kanapė: vasarą – eglelė, žiemą – karvelė(3)

Kanapė (Cannabis sativa, sanskr. Vijaya – „pergalė“) – tai vienas seniausių kultūrinių augalų. Pagal Ajurvedą, kartaus, sutraukiančio skonio kanapių sėklos yra vienas iš dieviškų augalų arba nektaras, suteikiantis vyrams gerą sveikatą ir ilgą gyvenimą.

Lietuvoje kanapės buvo auginamos nuo seno. Iki pat Antrojo pasaulinio karo kiekvienas ūkininkas sėdavo mažesnį ar didesnį kanapių plotą. Daugiausia jos buvo auginamos pluoštui.

Šiuo metu Lietuvoje kanapes auginti uždrausta, nes jų žaliava piktnaudžiaujama kaip narkotine medžiaga. Sėklose narkotinių medžiagų nėra.

Kanapė Ajurvedoje

Ajurvedoje kanapės naudojamos taip dažnai, kaip mėtos ir jonažolės. Jos minimos įvairiuose klasikiniuose ajurvediniuose tekstuose. Pasak daugelio Vedų raštų, “Vijaya” - gėrimas, gaminamas iš kanapių sėklų, – mėgstamiausias Šyvos gėrimas.

„Sushruta Samhitos”, parašytame 6 a. pr. Kr., sakoma, kad kanapė - "pagrindinis augalas", padedantis gydyti spuogus ir pleiskanas, vėžį ir raupsus, lytiniu būdu plintančias ligas, nemigą.

“Bharaprakasha Samhita” mini kanapę kaip svarbiausią priemonę nuo skreplių, virškinimo sutrikimų ir sustiprinančią balsą. Jos naudojamos siekiant palengvinti gimdymo skausmą.

„Anandakanda“ , X amžiaus Indijos medicinos traktatas, smulkiai aprašo kanapių savybes: dirbantiems sunkų fizinį darbą mažina raumenų skausmus ir nuovargį; gydo kūniskas ir psichikos negalias. Užsimenama ir apie nepageidaujamą kanapių poveikį perdozavus ar piktnaudžiaujant.

Reklama

Pagal Ajurvedą, kanapė mažina Vatos ir Pitos savybes ir didina Kapha.

Sveikatinančios savybės

Kanapių sėklos turi išskirtinę maistinę vertę. Jos yra puikus baltymų, riebiųjų rūgčių, vitaminų ir mineralų šaltinis.

Jos mažina pykinimą, sukeltą chemoterapijos ir antibiotikų, palengvina skausmą ir ramina nervų sistemos sutrikimus.

Kanapė yra naudinga sergant neuralgija, podagra, reumatu, baltąja karštlige, traukuliais, nemiga.

JAV ir kitų šalių gydytojai tiria kanapes kaip galimą vaistą nuo glaukomos (akių ligos), išsėtinės sklerozės ir astmos.

Kanapė virtuvėje

Maistui vartojamos sumaltos sėklos, jų galima dėti į salotas, košes.

Tamsiuoju metų laiku lietuviai nuo seno gardino maistą kanapių sėklomis. Paprastas receptas: saujelę kanapių sėklų paspraginti aliejuje, sutrinti su druska ir užbarstyti ant bulvių ar miežines, kvietinės košės. Tos saujelės šeimai ir pakanka.

Tai vienos maistingiausių sėklų pasaulyje. Jos turi kur kas daugiau baltymų ir amino rūgščių nei grūdinės kultūros. Kanapėse yra apie 30 proc. riebalų, apie 20 proc. gerai virškinamų baltymų, mikroelementų: fosforo, magnio, cinko, vario ir mangano. Kanapių sėklose nėra glitimo, taigi jų vartojimas neturėtų sukelti pavojingos virškinamojo trakto ligos – celiakijos, kurią sukelia įvairių grūdinių augalų sėklų gliuteno baltymai.

Žemaitiškas kastinys

1,5 l geros kaimiškos grietinės, arbatinis šaukštelis sviesto, 50 g kmynų, druskos.

Šaukštą grietinės ir šaukštelį sviesto sukti mediniu šaukštu moliniame inde. Susidarius „kruopelytėms”, sukti įstačius į kitą indą su karštu vandeniu (neperšildyti!). Iškėlus iš vandens vėl dėti šaukštą grietinės ir šildant sukti. Taip kartoti, kol bus sudėta visa grietinė. Baigiant sukti masė turi būti vientisa, balsvos spalvos. Pradėjus masei tirštėti, sudėti grūstas ar maltas kanapių sėklas. Be kanapių, į kastinį dar dedama mėtų, juodgrūdės, aguonų. Dažyti kastinį galima morkų bei burokėlių sultimis.

Kastinys valgomas su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis. Žemaičiai kastinį valgo su duona, košėmis.

Sukant liesą arba kasdienį kastinį, be grietinės ir sviesto, dar naudojamas ir rūgęs pienas (nuo 1,5 iki 0,5 l). Kasdienį arba liesą kastinį sukame taip pat, kaip ir šventinį, tik šiuo atveju reikia būti atidesniam, kad patiekalas nebūtų persuktas ir peršildytas. Pradedama sukti kaip ir šventinį. Po to sukant ir pašildant vis įdėti po šaukštą grietinės ir rūgusio pieno.

Vietoj pieno

Iš sutrintų kanapių sėklų, kaip ir aguonų, galima pasigaminti pasninko pieno. Yra net tokia mįslė: "Vasarą - eglelė, žiemą - karvelė".

Kanapių pienu galima balinti sriubą - bulvienę, kunkulynę ar zacirką (savos gamybos makaronų sriuba).

Kanapių pienas labai greitai surūgdavo. Beje, kaip ir aguonpienis. Iš anksto jo nederėtų daryti, nes prarūgs, tik tam kartui.

Kanapių sėklų aliejus

Kanapių sėklų aliejus Lietuvoje nuo seno būdavo vartojamas tik labai šviežias. Jo išsispausti moterys eidavo pas malūnininkus, nes jie turėjo specialias spaudykles. Išsispausdavo trims dienoms. Dar šiek tiek įberdavo druskos, kad neapkarstų. Kai baigdavosi, vėl eidavo iš naujo spausti. Toks aliejus turi būti laikomas šaltai ir tik ribotą laiką. Saugo nuo depresijos. Jis labai tiktų dabartiniam žmogui, kuris nuolat patiria stresą.

Kanapių aliejuje gausu žmogaus organizmui ypač reikalingų Omega-3 ir Omega-6 riebiųjų rūgščių (maždaug du kartus daugiau negu žuvų taukuose).

Aliejus žalsvo atspalvio, švelnaus saldoko riešutų skonio ir kvapo, vėsinantis, minkštas, švelnus, lengvai įsigeria. Rekomenduojama laikyti šaldytuve, nes jautrus šviesai ir temperatūros pokyčiams.

Tinka inkštiruotai, sausai odai, esant egzemai, žvynelinei, odos infekcijoms ir pažeidimams. Savybės: priešuždegiminis, antioksidancinis, stabdantis senėjimo procesus, drėkinantis, maitinantis ir saugantis.

Poveikis odai: subalansuoja sausą odą, nuramina uždegiminius procesus, harmonizuoja drėgmės balansą, minkština, stiprina odą, gerina jos medžiagų apykaitą, puikiai tinka odos senėjimo profilaktikai.

Poveikis plaukams: maitina plaukų svogūnėlius, todėl plaukai tampa stipresni, puresni, švelnus ir minkšti. Taip pat padeda sutvarkyti nepaklusnius plaukus.

Parengė Žilvinas Užkuraitis