„Studijuodama mediciną ketvirtame kurse, pavasarį, pradėjau jausti silpnumą, nuovargį, pyktį, susirgau bronchitu, plaučių uždegimu. Dėl atsiradusio spaudimo krūtinėje ir pasunkėjusio kvėpavimo itin sudėtingas tapo taip mėgstamas bėgimas; vos užlipdavau į ketvirtą aukštą. Ėmiau naudoti inhaliatorius. Rudenį paskaitos metu dėstytojas pastebėjo, kad mėlsta mano lūpos, taigi išvykau į priėmimo skyrių. Vėliau mane paguldė į ligoninę ir atlikę rentgeną, kompiuterinę tomografiją, rugsėjo mėnesio pabaigoje diagnozavo limfomą, - pasakoja gydytoja rezidentė Dovilė Janulynaitė.
Turbūt susidūrėte su stipriais emociniais išgyvenimais. Su kuriais jų kovoti buvo sudėtingiausia?
Sudėtingiausia buvo pirmosiomis dienomis po ligos diagnozavimo. Nors pati esu medikė ir žinojau, ko tikėtis ateityje, pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad teks atsisakyti įprastinio gyvenimo ir jis keisis, buvo sudėtingiausia. Taip pat sunkiai išgyvenau tai, kad iš mano gyvenimo pasitraukė dalis tuo metu labai artimų žmonių. Tačiau iš esmės nejaučiau baimės numirti. Pamenu, nebijojau likti be plaukų: kartu su draugu tyčia išskutome galvą taip, kad įsivaizduotume, kokia būsiu ateityje - dėl to nerimo nebuvo.
Kokios, Jūsų nuomone, asmeninės savybės ir kokie lavinami įgūdžiai labiausiai gelbsti kovoje su liga?
Užsispyrimas, tikėjimas savimi ir kitais bei, žinoma, optimizmas.
Kiekvienas esame pats sau teisėjas, taigi turime pasistengti surasti individualų būdą nusiraminti. Pavyzdžiui, aš žaisdavau tokį žaidimą: po chemoterapijos seansų, kai krenta visi organizmo rodikliai, kai bloga ir skauda labiausiai, aš įsivaizduodavau, kad turiu mažą dėžutę, į kurią sudedu visą savo skausmą kartu su liga, ir išmetu ją. Man tai būdavo savotiškas nusiraminimo būdas, kiekvienas turėtų padaryti tą patį – surasti jam labiausiai tinkantį. Tačiau tais kartais, kai pernelyg sunku susivaldyti pačiam, nereikia atsisakyti ir raminančiųjų medikamentų, nes juk labiau bijant – skauda labiau.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais, gydant emocinį skausmą, susiduria sergantieji?
Po chemoterapijos seansų žmogus tampa labai imlus infekcijomis, prarandamas vadinamasis “apsauginis sluoksnis”, organizmas balansuoja ant išsekimo ribos. Taigi po seansų praėjus 3-4 dienoms, atsiranda didelis bendras silpnumas, sunku valgyti, gerti – šie etapai yra sudėtingiausi ir fiziškai, ir psichologiškai. Man sunkiausios būdavo naktys, o ryte, pradėjus švisti, aplankydavo tam tikras lengvumas.
Visuomet sąžiningai gerdavau vaistus, labai save prižiūrėjau pati ir turėjau manimi besirūpinančių draugų, puikią kambariokę. Minėtais laikotarpiais labiausiai nesinori likti vienam. Nereikalingi atskiri ritualiai ar užsiėmimai, tiesiog norisi ramybės, kurią sukuria artimųjų buvimas šalia.
Kaip derėtų elgtis paciento artimiesiems?
Liga labai išvargina ir gali atrodyti, jog sergantysis užsidaręs, nelinkęs bendrauti, todėl sutrikę artimieji kartais atsiriboja. Visgi taip elgtis nereikėtų, verčiau atidžiai išklausyti, ko ligos kamuojamas žmogus nori – gal jam tiesiog norisi pasikalbėti, pasėdėti greta, gal jis nori būti kur nors palydėtas arba tiesiog kad palaikytų jį už rankos. Sergantysis nelaukia klausimų apie savo savijautą, iš kito žmogaus jis tikisi išgirsti, kaip sekasi jam ir kitiems, kad neprarastų socalinio ryšio su aplinka.
Kaip vertinate informacijos apie ligos sukeliamą emocinį skausmą ir jo malšinimą pasiekiamumą?
Kai aš sirgau, panašių užsiėmimų kaip šis nebūdavo - to labai trūko. Per paskutinius penkerius metus situacija gerokai pakito ir vis kinta – kuriama daugiau panašių iniciatyvų, gydytojai labiau pabrėžia emocijų ir skausmo valdymo svarbą, pagalbą siūlo ligoninėse dirbantys psichologai. Informacijos pasiekiamumas jaunajai kartai yra gerokai paprastesnis, nes tai galima padaryti internetu, tuo tarpu, vyresniesiems internetinė prieiga nėra pagrindinis informacijos šaltinis, todėl reklaminiai bukletai ar informacija, keliaujanti iš lūpų į lūpas, yra labiausiai priimtina.