Vidmantė Jasukaitytė: „Mirties nėra, yra tik gyvenimas“(1)

Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatytas Vidmantės Jasukaitytės vienos vilties romanas „Kaip mes mokėmės mirti“ ir poezijos knyga „Ambra“. Abi jas sieja gyvenimas, meilė ir mirtis. Apie tai, kas labiausiai sukrečia ir stebina susidūrus su vėžiu, apie išgyvenimo filosofiją ir santykį su Dievu pakalbėjome su rašytoja.

Reklama

Kaip rašėte šias knygas – sutikite, sąlygos joms kurti buvo nekasdienės?

Romanas - pati sunkiausia mano knyga. Rašiau ją ir kartu slaugiau sergantį vyrą. O kai mano vyras pradėjo trauktis iš šio pasaulio, supratau, kad viską rašiau neteisingai, nes tai nėra tik mano išgyvenimai ar maldos, tai – daug daugiau. Tada parašiau priešistorę ir viską, kas nutiko su mumis. Ši knyga – ne apie mirtį. Ji – apie gyvenimą. Beveik paskutiniai vyro žodžiai buvo tokie: „Mirties nėra, yra tik gyvenimas“.

O „Ambrą“ parašiau ant atskirų popieriaus lapelių, kai pati stokojau sveikatos ir slaugiau vyrą. Išeidavau į šalia esantį miškelį, pasikraudavau jėgų ir rašydavau. Rašiau net ir tada, kai vyras išėjo. Tai – eilėraščiai apie meilę. Dabar manau, kad visos eilės, ne tik mano, vertingiausios tik tos, kurios kyla iš moters ar vyro sielos gelmių. Literatūros kryptys ar srovės keičiasi, o meilė lieka, nes ji – universali. Tokie eilėraščiai reikalingiausi, nes ugdo žmogų, praplečia ir keičia jo pasaulį.

Ar numanote, kas bus šių knygų skaitytojai?

Man atrodo, kad romano į rankas nepaims tas, kam nereikia. Kas ją perskaitys, tam ji ir padės. Kartais girdžiu komentarų, kad tokių knygų neskaitytų. O aš labai norėčiau atsakyti: „Man išvis labai gaila, kad tu moki skaityti. Nemokėtum, bent pateisintų, kodėl neskaitai“.

Aš rašau mąstančiam žmogui, norinčiam surasti, užsitikrinti savo vietą visatoje, ieškančiam santykio su Dievu. Jis yra vienintelis, kurio žmogus neturi su kuo palyginti, nes pats žmogus yra jo kūrinys. Čia panašiai kaip žuvis, kuri gyvena vandenyje, bet nežino, kas yra vanduo. Gal jį suvokia tik paskutinį momentą, kai ją ištraukia? Galbūt ir mums taip bus. Tačiau nereikia Dievo su niekuo lyginti, tik pripažinti tą beribę galybę. Tam žmogui duotas protas. Jei jis gerai veikia, niekur kitur negali nuvesti, tik į Dievo ieškojimą. Tai – ne romanas, o filosofinis pasaulio aiškinimas.

Kokia buvo Jūsų ligos pradžia?

Kartą atsidūriau nežinia kokioje vietoje, nusipirkau knygą „Vilkakora gydo vėžį“. Įsėdau į taksi, važiuoju paimti siuntimo pas mamologą. Susidomėjusi skaitau, o vairuotojas klausia, ar iš artimųjų kas serga vėžiu. Atsakiau, kad ne. Iškart  pagalvojau, jog galbūt šią knygą nusipirkau sau. Pasirodo, tikrai sau – po dviejų valandų sužinojau diagnozę: pažengęs vėžys. Ir ji man tapo viltimi išgyti.

Grįžusi iš gydytojo iškart ėmiau domėtis, kas ta vilkakora. Pasirodo, šis atogrąžų augalas pas mus atkeliavo iš Pietų Amerikos, jis stiprina imunitetą, turi daug antivėžinių savybių ir pan. Dažnai dar vadinamas katės nagais. Mačiau, turgavietėse parduoda vadinamųjų katės nagų. Tik aš nerizikuočiau jų ten pirkti ir kitiems nerekomenduočiau. Susiradau gerą kliniką, kuri parduoda Pietų Amerikoje pagamintus vilkakoros vaistus.

Dabar sakau nuoširdžiai: jei ne jie, aš jau nebegyvenčiau. Juolab turėjau krūvą kitų ligų, kurios galėjo tapti mano mirties priežastimi. Man gydytojai davė tikrai gerus vaistus, tačiau tokius stiprius, kad ne visi atlaiko. Po pirmosios chemoterapijos jaučiausi kaip kokioje migloje. Prieš antrąją vartojau vilkakorą - jaučiausi visai kitaip, manęs nebeblaškė tas juodas vėjas. O aš atlaikiau net dešimt kursų!

Jutau didelį skausmą, kuris tarsi stovėjo už manęs ir smigo tiesiai į stuburą. Niekada anksčiau tokio nejutau. Bet dabar aš jo nebeprisimenu, nes noras gyventi ir džiaugtis yra didesnis. Jei reikia iškęsti – gali. Tai nuo paties žmogaus priklauso.

Dažnai žmonės, sužinoję diagnozę, išsigąsta. Ką jiems patartumėte?

Nė truputėlio nesinervinti! Baimė yra pikto gundymas. Nepasiduokite jam! Dievas visada kartu su sveikimu, sveikata, gyvenimu ir amžinybe. Todėl pasitikėkite Dievu. Skirkite maldai per dieną 20 minučių – ji padės nugalėti baimę.

Negalima sutrikti ir bijoti. Dabar vilčiai yra tiek būdų: mes daug žinome, yra galybė įvairiausių vaistų, įvairiausios technikos...

Svarbu suprasti, kad kiekviena liga turi savo paskirtį. Vienam ji yra mirtis, kitam – tikslas padaryti artimuosius geresnius, nes jie tavęs nevertino gyvo, trečiam – paliudyti, kaip išlipai iš jos. Nereikia bijoti, tiesiog galvoti, ką padarei blogo, analizuoti save, suvokti, kad šiuo gyvenimu gyvenimas nesibaigia.

Dažnai akistatoje su mirtimi žmonės gailisi ko nors nepadarę. Ar Jums taip buvo?

Kartą, kai po vyro mirties grįžau iš miškelio, po alyva pamačiau dubenį, kuriame vyrui plaudavau kojas. Supratau, kad niekada nebeplausiu... Ir man gaila pasidarė besituokiančiųjų, kurie prisiekia vienas kitam: „Kol mirtis mus išskirs...“. Jie nesuvokia, kad tikrai juos mirtis išskirs. Gaila ir tų, kurie švaisto laiką ginčydamiesi, nesugyvendami, pykdamiesi. Kiek metuose dienų ir naktų, tiek žmogus gali būti laimingas. Dažnai tereikia tik ranką ištiesti, negalvojant, kas pirmas tai padarys. Paprasčiausiai reikia mylėti. Viskas yra beprasmiška, išskyrus meilę.

Man labiausiai gaila veltui praleisto laiko. Kai gyveni, atrodo, kad netuščiai. Tačiau kai atsisuki atgal, pamatai, jog metų metais tingėjai. Taip, prirašiau daug knygų. Aš nesikuklinu, nes negaliu įžeisti Dievo. Taip, aš turėjau daug talentų: absoliučią klausą ir nepaprastą norą muzikuoti, labai gerai piešiau ir lipdžiau. Žiemą kaime po patalais grodavau įsivaizduojamus kūrinius, man viskas skambėdavo. Ar čia - ne Dievo dovana? Bet aš nieko nepadariau. Tada pradėjau rašyti. Bet ne tai svarbiausia.

Neseniai suvokiau: net jei buvau šluojama iš tautos atminties, niekinama ir teisiama, aš privalau, turiu be baimės sakyti didelę tiesą ir skleisti visuotinę meilę. Ar dėl to neverta kentėti?

Jūs tikėjote nuo vaikystės. Ar liga pakeitė požiūrį į Dievą?

Aš labai sustiprėjau, nes akivaizdžiai buvau sukrėsta, kad ten, už mūsų būties ribų, yra kažkas, kam aš asmeniškai esu svarbi. Nykstamai mažas dydis esu evoliucijoje, o tokia Jam svarbi! Jis visada atsako į mano maldas, išklauso ir nurodo tolesnį kelią per įvairius ženklus ir sapnus.

Aš dažnai kuriu maldas. Kartą naktį atsibudusi virš savęs pamačiau dvi juodas dėmes, tamsesnes net už naktį. Užsimerkiu – jos yra. Pakreipiu galvą – vis tiek yra. Tada užsimerkiu ir sakau: „Nežinau, kas tu esi. Bet aišku viena, tau čia – ne vieta. Čia – mano namai, gyvenimas ir gyvybė. Čia niekam nėra vietos, kas sudarytas iš tokios tamsos“. Ir staiga atsiranda malda:

„Dievas yra mano dešinėje.

Dievas yra mano kairėje.

Dievas yra  už mano nugaros.

Dievas yra prieky manęs.

Dievas yra po manimi gelmėse.

Dievas yra virš manęs aukštybėse.

Dievas yra manyje, aš esu jame.

Ir niekas negali paliesti į Dievą besiveržiančios širdies.“

Atsimerkiu – dėmių nėra. Tad aš privalau rašyti apie tokius dalykus, kai randi žodį, reikalingą tą akimirką.

Romane rašote, kad gydymas ir sveikimas - tarpusavyje nesusiję. Kodėl?

Rašydama supratau, kad tai – visiškai nesusiję procesai. Jungiamoji grandis yra liga. Daktarai gydo ligą, o ja serga ligonis. Gydytojai mano, kad jie valdo ligą. Tačiau dažnai jie nesupranta, iš ko tas sveikimo procesas susideda. Nes į juos nežiūrėjo mirtis, nežino, kaip žmogui skauda ir kaip jis jaučiasi. Tuo metu išryškėja daugybė aspektų. Bet žmogus turi išmokti sveikti pats, valdyti tas energijas, kurių dėka jis gyvena ar ne.

Abejoju, ar blogas, piktas ir nervingas žmogus gali pasveikti. Jo organizme ir sąmonėje prasideda toks chaosas, kurį nugalėti gali tik ypač švari harmonija. O ji yra esmė. Kažkur skaičiau, kad vėžys yra chaosas, persikėlęs į ląstelių lygį.

Žmogus privalo turėti valios, vertybių, su kuriomis save identifikuoja: džiaugsmo, meilės, gėrio, motinystės ar tėvystės prasmės, žmogiškosios paskirties ir pan. Ir jis turi susijungti su tuo, kas yra stipresnis už mirtį – su Dievu, kuriame telpa viskas: meilė ir viltis. Tikėjimas yra amžinai budinti greitoji pagalba.

Ar Jūs nusivylėte medikais?

Visus, kurie mane gydė, galiu minėti tik pačiais geriausiais žodžiais. Iš viso gydymo ir kančios man liko tik pozityvios mintys. Aš daug blogiau galvojau apie medicinos personalą. Dabar tiesiog garbinu seselių luomą. Nors mano vyrui pasitaikė ir grubesnių daktarų, man buvo kitaip. Pamačiau, kad dauguma gydo ne pagal instrukcijas, suvokiau jų požiūrį į žmogų. Tai - subrendusios asmenybės. Mūsų daktarai yra fantastiški, išskyrus sistemos funkcionierius. Tada cinizmas iš biurokratinio sluoksnio persikelia į ligonines.

Buvote ir slaugančioji, ir slaugomoji. Kas sunkiau?

Tikrai slaugyti. Savo skausmą tu gali iškentėti. Bet kai girdi kito – tavo mylimiausio ir artimiausio žmogaus - skausmą ir negali padėti, kai tai tęsiasi metų metus, prarandi jausmus. Susisuki į kokoną, kaip robotas darai tiksliai ir teisingai viską, kas reikalinga. Nei gailiesi, nei myli. Kai lieki vienas, graužiesi, kad ne viską padarei ir atidavei. Slaugytojos paskirtis įpareigoja būti labai jautriai, švelniai, numatyti ir nuspėti iš anksto. O situacijų dažnai pats negali valdyti, kartais ir tau nepakanka jėgų ir sirgti, ir slaugyti. Jei ne mūsų su vyru filosofija, gal nebūčiau atlaikiusi.

O kodėl mums svarbu mokėti mirti?

Kadaise domėjausi joga, tik jos dėka tapau ištikima krikščione, nors visada ja buvau. Skaičiau daug knygų, kodėl svarbu žmogui žinoti, kada ateis mirties valanda, kad galėtų iš šio būvio pereiti į kitą. Labai svarbu pasiruošti tam, kad tavo siela neįstrigtų kuriame nors rate, kad ji galėtų taisyti klaidas.

Mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi. Baisu, kai žmogus miršta girtas, netikėtai ir mirčiai nepasiruošęs. Baisu, kai mirtis – smurtinė. O savižudžiai? Jie mano, kad išsprendė problemą? Ne, miršta tik kūnas, o problema lieka, tačiau tavo būvis toks, kad nebegali jos išspręsti. Ir jie žiauriai kenčia.

Suvokiu, kad aš su vyru visą laiką pasąmoningai ruošėmės išeiti, kol supratome, kad nėra mirties. Tik gyvenimas. Man atrodo, knygoje pateisinau pavadinimą. Rašiau laisvai, be jokių tabu, ką patyrėme, kas buvo, ką matėme, ką jautė mano vaikai. Atsiveria ana ir ši realybės, užsideda kaip negatyvas ant negatyvo. Tas periodas leido suprasti, kaip negalima praleisti laiko. Mano duktė pasakė nuostabius žodžius: „Šitame gyvenime mes privalome būti laimingi“.