Vienatvės baimė: kaip ją įveikti?

Visi išgyvename laikotarpių, kai niekas nesiseka, laikotarpių, kai mums nuobodu ar nesijaučiame savimi. Kartu pastebime, jog sunkiai sekasi bendrauti su draugais, artimais ir mylimais žmonėmis, sunku išlipti iš lovos, kontroliuoti savo valgymo bei alkoholio vartojimo įpročius. Jaučiame, jog kažkas mus tikrai erzina, bet negalime nusakyti kas, tiesiog negalime džiaugtis savimi, mus supančiais žmonėmis, trūksta energijos ir viskas atrodo beprasmiška.

Daugybė žmonių gyvena nuolat patirdami tokią atsiskyrimo, nesusietumo su kitais būseną, patirdami nuolatinį nuovargį, nepasitenkinimą, fizinius negalavimus. Tokios proto ir kūno būsenos signalizuoja, jog reikia nagrinėti seniausią iš visų baimių – vienatvės, baimės likti vienam baimę.

Baimės ištakos

Dar negimęs kūdikis mamos įsčiose gyvena tam tikru ritmu, be kurio pražūtų. Po gimimo vaikas įgyja šiek tiek didesnį savarankiškumą, ima siekti aplinkos, kuri padėtų išlikti. Kiekvienas žinduolis žino: „siek rasti šiltą, pulsuojantį kūną arba mirk“. Tačiau tyrimų rezultatais nustatyta, jog vaikui reikia žymiai daugiau nei maisto, deguonies, šilumos ir panašių dalykų. Vaikui reikia reikšmingų emocinių ryšių, kurie gyvos būtybės gyvenimui suteiktų formą ir prasmę.

Tačiau kuomet mama kūdikio laukimo periodu ir/ar po jo yra prislėgta, stengiasi įveikti tam tikras problemas, ji negali suteikti teigiamos energijos, emocinės šilumos, gyvybingumo, kas gali išlikti ir vėlesniais vaiko ir jau suaugusiojo gyvenimo laikotarpiais.

Panagrinėkime Helen pavyzdį. Mergaitė buvo planuotas bei lauktas vaikas, kuris visuomet sulaukdavo daug tėvų meilės bei dėmesio. Gimus mergaitės poreikiai pakito (skirtingai nei įsčiose) ir ji ėmė siekti kontakto su sau svarbiais žmonėmis. Pirmąsias savaites ir mėnesius Helen tėvai siekė patenkinti visus mergaitės poreikius, reagavo į kiekvieną garsą.

Tačiau ilgainiui tėvų reakcija taip pat kinta. Mama kiekvieną dukters šauksmą gali suprasti kaip svarbių sąlygų stoką, dėl to imti nerimauti ir tai perduoti per kontaktą su dukra. Kita vertus, nereagavimas į kiekvieną dukters šauksmą taip pat mergaitei gali sukelti jausmą „čia nieko nėra“. Apibendrintai toks jausmas gali svyruoti nuo vienatvės, apleistumo iki nevilties, ir dėl to organizmas praranda energiją, menkėja ir kraštutiniu atveju miršta.

Deja, vargu ar įmanoma tai, jog mama būtų visuomet gyvybinga, pasiruošusi reaguoti į menkiausią vaiko norą. Taip pat reakcija ne visuomet būna teigiama. Todėl be išimties visi mes patiriame „čia nieko nėra“ jausmą, kas ilgainiui perauga į vienatvės baimę.

„Čia nieko nėra“ jausmas nereiškia, jog likome vieni, tiesiog tai buvo jausmas, jog kiti nepatenkina mūsų poreikių. Vis dėlto net ir geriausi tėvų ketinimai negali padėti išvengti tam tikrų sunkumų, aplinkos veiksnių, mirties, net ir labiausiai besirūpinantys tėvai negali sukurti sąlygų, kurios leistų patenkinti visus vaiko norus. Visa tai galėjo įsišaknyti ir dabar veikia mūsų bendravimo su kitais būdą.

Kadangi vienatvės baimė yra viena pirmųjų, atsekti aiškias jos priežastis dažnai būna sudėtinga. Žmogus, kuris ankstyvoje vaikystėje nesulaukė pakankamai dėmesio, gali kentėti nuo nuolatinio nuovargio, prislėgtumo jausmo ar streso. Taip pat galima nepagrįstai jausti nerimą, lydymą fizinių simptomų, kurių medikai negali paaiškinti. Visa tai atsispindi laikysenoje ar bendroje išvaizdoje.

Vienatvės baimė reikšmingai veikia ir tarpusavio santykius. Vadovaudamiesi vaikystės patyrimu „čia nieko nėra“ vystome ir palaikome įsitikinimą, jog niekas neatsakys į mūsų poreikius. Taip vidinis baimės refleksas pradeda savo žaidimą. Viena vertus, norime gauti tai, ko mums reikia, kita vertus, tuo abejojame. Išgyvendami tokius jausmus liekame nusivylę, o neretai ir apvylę artimuosius. Jie gali imti minėti, jog esame ne tokie gyvybingi, skundžiamės smulkmenomis, esame blogos nuotaikos ar apskritai viskam abejingi. Būtent dėl to nesame tikri, jog pavyks gauti tai, ko norime, nes patys neduodame to, ko kitiems reikia. Be abejo, gali būti taip, jog esamą būseną sukėlė dabarties aplinkybės, tačiau kartu pasireiškia ir seniai užslėptas baimės refleksas.

Išgyvendami tokią nemalonią būseną galime imti ieškoti to, kas leistų kompensuoti vienatvės jausmą. Galime užsiimti mėgstama veikla ar demonstruoti perdėtą savęs, kaip stiprios asmenybės, vaizdą. Nepaisant to, viduje glūdi stiprus tuštumos, vienatvės ir apleistumo jausmas. Taigi tam, jog galėtume įveikti šią baimę, reikia atsisakyti įprastų elgesio bei mąstymo būdų ir imtis rizikos siekiant pilnavertiškai patenkinti savo poreikius.

Baimės įveikimas

Atsisėskite ramioje aplinkoje, patogiai atremkite nugarą, kojomis remkitės į grindis. Apžvelkite save vidine akimi ir pamatykite šiukšliadėžę. Vizualizuokite visas jos detales: spalvą, dydį, formą. Išmeskite į ją visas trukdančias mintis, vaizdinius.

Dabar atkreipkite dėmesį į kvėpavimą, nesistenkite jo keisti, tiesiog stebėkite. Stebėkite savo kvėpavimą ir tai kaip kilnojasi jūsų krūtinė, pastebėkite ar kvėpuojant kartu juda ir pilvas. Sąmoningai imkite, kvėpuokite giliau nei įprastai, pajauskite kaip kūnas reaguoja įkvepiant ir iškvepiant orą. Ar jaučiame spaudimą, sunkumą krūtinėje? Tai, kaip jūs kvėpuojate, lemia tai, kiek galite geriau stebėti ir pažinti save, o ilgainiui stebėdami ir reguliuodami kvėpavimą galėsite pajusti daugiau energijos.

Tęsdami susikoncentravimą į kvėpavimą, atkreipti dėmesį į savo pojūčius. Pradžioje jūs galite pajusti nerimą ar išgąstį, arba jūs galite išsigąsti galimo nerimo ar įtampos ir apskritai nukreipti dėmesį nuo kvėpavimo ir savo patyrimo, gali kilti daugybė minčių. Paklauskite savęs, iš kur visa tai kyla. Užfiksuokite kiekvieną kilusį vaizdinį ar mintį, tačiau kartu stenkitės kvėpuoti giliai. Kūno žemėlapyje pažymėkite vienas, kuriose jaučiate tam tikrus jausmus (atsipalaidavimą, skausmą, įtampą).

Savo gyvybingumo žurnale užrašykite jausmus, vaizdinius, mintis, kurie kilo kvėpavimo metu. Paklauskite savęs kaip sąveikauja kūnas, protas ir kaip tai atsispindi tarpusavio santykiuose. Kaip dažnai jūs patiriate jausmus, atsiduriate situacijose, kurios susiję su šia baime.

Nurimę ir atsipalaidavę pereikite prie savo poreikių pažinimo. Gyvybingumo žurnale nusibrėžkite lentelę su trimis grafomis. Pirmoje užrašykite tuos poreikius, kuriuos turite, tačiau dabar jie nėra patenkinami, antroje rašykite tai, kodėl jūs manote jie nėra tenkinami, trečiąją grafą palikite tuščią. Neskubėkite, skirkite laiko apmąstymams.

Poreikių įvertinimo pavyzdys:

Dabar apsvarstykite savo vaikystę ir tuomet nepatenkintus poreikius. Pagalvokite, kuris iš jūsų nepatenkintų poreikių yra susijęs tik su dabartimi. Kokie poreikiai yra dabar, kurių anksčiau nebuvo? Kokie poreikiai panašūs į tuos, kurie buvo vaikystėje? Užsirašykite tai ir atkreipkite dėmesį į kylančias mintys. Ar kyla tam tikros asociacijos, vaizdiniai, garsai, galbūt tai susiję su kokiu skoniu? Ar tai jums sukelia liūdesį, pyktį? Kaip jūs jaučiatės kai galvojate apie nepatenkintus poreikius, prisimenate tam tikras situacijas, kokios jos, kas tada nutiko, kai negavote to, ko norėjote?

Toliau įvertinkite kūno-minčių-santykių ryšius. Tam, jog būtų galima pašalinti baimę ir jos sukeliamus fizinius pojūčius, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kurioje kūno dalyje ji labiausiai jaučiama. Suvokti, žinoti, jog bijome yra labai svarbu, tačiau vien to nepakanka. Tam siūlomas pratimas, kurio žingsniai pateikiami žemiau.

Ryšio su aplinka užmezgimas

Jei tuo metu, kai buvote vaikas, ne visada sekdavosi rasti kontaktą su tuo, kas yra aplink, gali būti, jog ir dabar kyla tam tikrų sunkumų. Mūsų poreikių patenkinimas vaikystėje priklausė nuo mus supančių žmonių, tačiau kuomet fizinis kontaktas būna ribotas, ima mažėti ir emociniai ryšiai. Vėliau tai perauga į tai, jog imame jausti lyg kažkas iš mūsų būtų atimta, stokojame entuziazmo ir energijos. Pagalvokite apie situacijas, kuriose jūs norite kažką gauti, patenkinti savo poreikius. Kokia jūsų patirtis?

Užmegzkite ryšį su žmogumi ir pasakykite „Man tavęs reikia“

Leiskite rankoms judėti, atsistokite tokia poza lyg kažko siektumėte. Kartu ištarkite „man tavęs reikia“, kartokite tai kelis kartus. Pagalvokite, ką jaučiate išsakydami savo poreikius, ar jaučiate įtampą? Ar jaučiatės liūdni, prislėgti, susigėdę? Pajauskite, kurioje kūno dalyje jaučiate nemalonius jausmus, energijos stoką, kaip pakito jūsų kvėpavimas. Visą tai pasižymėkite kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.

Užmegzkite ryšį ir paklauskite „kur tu?“

Vėl stovėkite taip lyg ko siektumėte tik dabar paklauskite: „kur tu?“. Kartokite tai kelis kartus. Ką jaučiate šiuo metu? Ši dalis gali jums duoti galimybę geriau susisiekti su savo vienatve, liūdesiu ir leisti pažinti jį. Viską kas tik jums kyla pasižymėkite kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.

Paklauskite „kodėl tavęs čia nėra?“

Dabar užduokite klausimą: „kodėl tavęs čia nėra dėl manęs?“. Ką jaučiate dabar, kas vyksta jūsų kūne? Leiskite pajausti užplūstanti pyktį, neribokite savęs.

Visą šį pratimą galite pakartoti su partneriu, kuris jūsų išklauso. Galbūt kito žmogaus buvimas leis giliau išgyventi visus jausmus ir pajusti, jog šalia jūsų tikrai yra kitas žmogus. Taip pat pasidalinkite viskuo, kas jums iškyla: mintys, jausmai, fiziniai pojūčiai.

Stebėkite, kaip stengiatės išvengti vienatvė, užduokite sau dar kelis klausimus:

Ar aš dar stipriau ėmiau manyti, jog šalia nieko nėra?

Ar sumažinau savo poreikius?

Ar siekiu susitaikyti su esama padėtimi ir nebesistengiu nieko keisti?

Apgalvokite tai vieni ar aptarkite tai su jums artimu žmogumi.

Grįžkite prie lentelės, pabaikite pildyti paskutiniąją grafą, kurią pavadinkite „Mano atsakomybė“.

Poreikių įvertinimo pavyzdys:

Pabaikite pildyti šią lentelę ir pagalvokite, ko galite pasimokyti, ko išmokote atlikdami šiuos pratimus? Ko planuojate imtis patys, jog įveiktumėte vienatvės jausmą?

Ankstyvieji vaikystės potyriai gali būti stipriai įsišakniję ir verčia manyti, jog niekada negausime to, ko norime. Nesąmoningai manome, jog ir prabėgus daugybei laiko nėra būdų, kuriais galime gauti tai, ko mums reikia. Dėl to apie tai net negalvojame, nesvarstome ir neįvertiname kokių pastangų reikia. Būtent taip nepatenkiname savo poreikių, imame jaustis apleisti ir vieniši. Mums reikia mokytis pažinti savo tikruosius norus, tam jog ir kiti galėtų mums padėtų juos patenkinti. Dažniausiai mūsų baimė dabar tai tik baimės monstras, atsiradęs prieš daug laiko, kurį dabar tikrai galime drąsiai pažinti ir įveikti.

Visiems būna laikas, kai jaučiame, jog „nieko su manimi nėra, esu vienišas“, bet tiesa yra ta, jog nesame vieni. Nuolat galime siekti pažinti aplinką ir kitus. Galime daryti tai net ir tada, kai susiduriame su sunkumais. Mes nebe vaikai, turime jėgų įveikti savo baimę, skausmą ir netikrumą. Turime bandyti ir bandyti, kol rasime kelią pasiekti tai, ko norime. Nėra priežasties pasiduoti ir dabar mes tai žinome.

Labai svarbu kasdien praktikuotis, t.y. nuolat klausti savęs, ko aš noriu ir kaip tai galiu gauti. Jei iškils sunkumų, grįžkite prie aptartų pratimų, analizuokite save, klauskite, jauskite, kokios mintys, jausmai, pojūčiai kyla, kurioje kūno vietoje, kaip tai veikia mane ir mano santykį su kitais žmonėmis. Neužgniaužkite savo jausmų, prisiimkite atsakomybę už save.

Nepamirškite įvertinti ir sėkmingų periodų, momentų, kuomet jūs patenkinate savo poreikius, pasidžiaukite jais, papasakokite apie tai jums svarbiems žmonėms. Ilgainiui tikrai pajausite pasitenkinimą tuo, jog galite būti atsakingi už tai, kas jums nutinka ir kartu pasijausite gyvenantys prasmingesnį gyvenimą.

Būtent dabar jūs esate kelionėje į save įveikiant vidines kliūtis. Galbūt nagrinėjant kitas baimes dažnai iškils ši baimė ir su ja susijusios kliūtys, tačiau jūs tikrai išmoksite naujų būdų ją įveikti.

Be to, naudinga kartoti šią afirmaciją: aš esu žmogus, kuris turi poreikių ir norų, kuriuos reikia patenkinti. Aš galiu užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, aš galiu įveikti visus sunkumus, aš galiu rasti žmonių, kurie padės pasiekti tai, ko noriu. Ir man visiškai nereikia bijoti vienatvės.

Pagal:

L. E. Hedges (2013). Overcoming Our Relationship Fears.