Vienišius S. Bolsinas – Anglijos sveikatos sistemos reformatorius(1)

Vienatvė yra dažnas didžiųjų švenčių palydovas.  Kai kurie žmonės vienatvės labai bijo, kiti yra gimę būti vienišiais ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Psichologai teigia, kad nuo pat gimimo esame pasmerkti vienatvei, nes tokie gimstame. Vienatvės jausmo išgyvenimas, o tiksliau -  mokėjimas jį suvokti, priimti ir išgyventi yra viena iš pagrindinių žmogaus tobulėjimo sąlygų, savo apogėjų pasiekianti įvairių skirtingų religijų įkūrėjų asmenybėse.  Kristaus gimimo, mirties, prisikėlimo istorija yra vienas  ryškiausių tokio jausmo išgyvenimo pavyzdžių.

Reklama

Einantieji priešakyje – marginalizuojami

Panašų vienatvės jausmą dažnai išgyvena tos asmenybės, kurios žengia pasikeitimų, pokyčių priešakyje, arba tie, kurie bando juos inicijuoti. Tuos žmones progresui stumia jėgos, impulsai, kurių jie dažnai nesuvokia patys. Tokie vienišiai gyvena pagal principus, kurie gimsta iš visuotinių etikos ir moralės normų ir tos moralės bei dorovės normos jiems būna tokios svarbios, kad net jei visas pasaulis būtų prieš juos, niekas nebūtų pajėgus atmušti norą veikti ir kalbėti.

Tai yra visiškai priešinga toms normoms, kurios labai dažnai skiepijamos lietuviškoje šeimoje asmenybę ir jos tobulėjimą žalojančiais trafaretais: „Būk kaip visi, tik neišsišok ir daryk taip, kaip visi daro“. Šie mąstymo ir veikimo trafaretai ypač būdingi lietuviškajai medikų bendruomenei, kurioje savo nuomonės apie sveikatos apsaugą reiškimas viešojoje erdvėje yra suteiktas tik pateptųjų kastai. Kiti savo nuomonės reikšti negali ir neturi teisės, o jei ta nuomonė pradedama reikšti, tai tiems vienišiams mikliai pritaikomi istorijoje gerai žinomi metodai.

Egzistuojanti visuomenė, santvarka, sistemos ar institucijos tokius žmones bando marginalizuoti įvairiais metodais. Kuo baigėsi Kristaus marginalizavimo istorija, visi gerai žinome. Marginalizavimas yra  viena iš dažniausių bandymo kovoti su vienišiais  kovos formų, skirtingais laikmečiais įgijęs skirtingas formas. Pats didžiausias kraštutinumas pasiektas  sovietiniais laikais, kai tokiems žmonėms tiesiog buvo nustatomos psichiatrinės diagnozės ir skiriamas gydymas.

Visai tai buvo sovietinėje erdvėje, dažnai vyksta ir postsovietinėje. Tuo metu, kai stovėjo Berlyno siena ir kai netikėjome sovietine propaganda, manėme, kad Vakaruose viskas vyksta kitaip. Atsivėrus Berlyno sienai ir pradėjus susipažinti su Vakarų sistemomis iš arčiau, paaiškėjo, jog ir vakarietiškų sistemų tobulėjimo ir vystymosi principai yra gana panašūs, tik masteliai, veikimo būdai niekada nepasiekia psichiatrinių diagnozių ir kitų kovos metodų lygio, būdingo sovietinei ir postsovietinei santvarkai. Politinėje valstybių istorijoje šių pavyzdžių yra apstu. Lygiai tokių pačių yra daug kiekvienoje profesinėje srityje, tik tokie atvejai rečiau pasiekia visuomenės dėmesį.

Žengė precedento neturėjusį žingsnį

Anesteziologo dr. Steveno Bolsino dėka Jungtinėje Karalystėje įvyko vienas iš pagrindinių šios šalies sveikatos apsaugos pertvarkos postūmių. Tapęs nepriklausomai ir savarankiškai praktikuoti galinčiu anesteziologu,  S. Bolsinas pradėjo darbą Karališkojoje Bristolio ligoninėje.  Pirmasis dalykas, kuris jam krito į akis, buvo prasti operacijų rezultatai ir per didelis pacientų mirtingumas. S. Bolsinas rašė: “Galų gale nebegalėjau stebėti, kaip vaikai užmigdomi, jų tėvai laukia gretimuose kambariuose, o aš žinau, kad jie turbūt daugiau niekada nebepamatys savo vaikų… “ Jis  žengė Anglijos medicinoje precedento neturėjusį žingsnį –  apkaltino savo ligoninę ir savo komandą ypač blogais operacijų, dėl kurių be reikalo mirė daugiau kaip 30 vaikų, rezultatais.

1991 metais  S. Bolsinas parašė laišką ligoninės direktoriui James Wiskeartui. Jame  buvo teigiama: „Negaliu daugiau laukti kitos dienos, žinodamas, kad dar vieno vaiko gyvybė bus paaukota ant chirurgų išdidumo, institucinio abejingumo ir profesinės nekompetencijos altoriaus“. Laiškas liko dūlėti ligoninės vadovybės stalčiuje.

Apie jausmą, kuris lydėjo pirmuosius žingsnius, S. Bolsinas vėliau rašė: „Buvau vienišas ir kupinas nevilties. Niekas nieko nedarė... Praleidau daugybę laiko, galvodamas, ką daryti toliau”.

Buvo priverstas ieškotis darbo kitur

Bristolio ligoninėje S. Bolsinas dirbti nebegalėjo, nes jam buvo duota suprasti, kad problema yra ne sistemoje, o jame pačiame. Jis buvo priverstas ieškoti darbo kitose Anglijos ligoninėse.  Tačiau visuose interviu dėl darbo  buvo maloniai šypsomasi į akis,  o vėliau pranešama, kad jis į darbą nepriimtas.  S. Bolsinas net šešiolika kartų bandė įsidarbinti įvairiose ligoninėse, tačiau visi mėginimai buvo nesėkmingi. Galų gale vienas iš konkurso komisijos narių privačiai pasakė, kad kalbos apie jį pasiekia daug anksčiau nei jo pareiškimai priimti į darbą.

Per tą laiką ir toliau ant Bristolio ligoninės chirurgų altoriaus buvo aukojamos vaikų gyvybės. Joshua Loveday buvo paskutinis iš daugiau kaip 30 kūdikių, kurie galėjo išgyventi po sudėtingos širdies operacijos. Dar keturi kūdikiai patyrė sunkius smegenų pažeidimus.

Supratęs, kad savo tėvynėje darbo negaus,  S.  Bolsinas slapta padavė pareiškimą ir gavo nuolatinį  darbą Australijos Geelong ligoninėje. Ilgainiui jis tapo ne tik vienu iš vadovaujančių Geelong ligoninės specialistų, bet ir viena iš iškiliausių Australijos sveikatos sistemos asmenybių.

Dr. S. Bolsinas buvo vienintelis visoje Jungtinėje Karalystėje, kuris atkreipė dėmesį į labai prastus Bristolio chirurgų rezultatus.  Vėliau tokį savo kolegų abejingumą ir tylėjimą jis pavadinu medicinos profesijos dėme. Jis kreipėsi ne tik į savo kolegas bei į ligoninės vadovus, kitų ligoninių direktorius, įvairias organizacijos, Parlamento narius, Sveikatos apsaugos departamentą, taip pat į Karališkąją chirurgų draugiją. Visos jo pastangos atsimušė į abejingumo ir tylėjimo sieną.

Pradėjęs dirbti Australijoje,  S. Bolsinas kreipėsi į Anglijos Bendrąją medicinos tarybą (General Medical Council), kuri atsakinga už gydytojų registraciją bei kompetenciją. Savo pareiškime jis aprašė tai, kas vyksta Bristolyje.

Lemiamas lūžis

Lemiamas lūžis eilinio gydytojo ir sistemos kovoje įvyko 1996 metais,  kai S. Bolsinas susitiko su televizijos prodiuserių komanda. Tais pačiais metais buvo sukurtas dokumentinis filmas „Dispatches“. Filmas susilaukė plataus visuomenės atgarsio – valstybinės institucijos nebegalėjo nereaguoti. 1999 metais pradėtas viešas Bristolio ligoninės veiklos ir  funkcionavimo tyrimas. Šis tyrimas, Anglijoje žinomas Bristolio tyrimo (Bristol inquiry) vardu, visiems laikams pakeitė Jungtinės Karalystės medicinos veidą.

Buvo sudaryta Bristolio tyrimo komisija, kuriai vadovavo prof. Ian Kennedy. Tyrimas užtruko 4 metus. Bylos medžiagą sudarė 450 tomų, liudijo 577 liudininkai, iš jų – 238 tėvai. Komisijos nariai peržiūrėjo daugybę dokumentų, kuriuos sudarė 900 tūkst. puslapių, tarp jų -  1 800 vaikų ligos istorijų.

Bristolio tyrimo dėka anglų sveikatos priežiūros sistema tapo daug skaidresnė,  įvyko esminiai sistemos pokyčiai, iš kurių bene svarbiausias buvo galios, kuri iki tol sistemoje buvo sutelkta kelių individų rankose, perskirstymas. Po Bristolio tyrimo buvo sukurtas naujas terminas ir nauja sąvoka – klinikinis valdymas.Ši moderni medicininių paslaugų sistema buvo įdiegta ir ištobulinta ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Jis įnešė svarbų indėlį vystant medicinos ir etikos standartus JAV, Kinijoje.

Sistema pakeista iš esmės

Klinikinis valdymas apima daugybę savokų. Viena iš pagrindinių klinikinio valdymo dalių yra modernių vadybos metodų taikymas, nuolatinė modernių sveikatos apsaugos rodiklių stebėsena, gydymo rezultatų, operacijų rezultatų ir išeičių analizė, stebėsena. Buvo sukurtos sistemos, kurių dėka yra nuolat kontroliuojamas medicinos personalo profesinis tobulėjimas.

Taip pat įvestas naujas specialisto kontraktas, kuriame  aiškiai apibrėžtas specialisto darbo krūvis ir specialisto santykis su privačia praktika. Naujai pažvelgta į gydytojo darbo supratimą, suskirstant specialisto darbą į atskirus blokus: klinikinis darbas, darbas su dokumentacija, dalyvavimas organizacinėje specialybės veikloje, dalyvavimas ligoninės valdymo  bei specialybės paslaugos tobulinimo komitetuose, akademinis darbas.

Tuo laikotarpiu tuometinio  JK premjero Tony Blairo iniciatyva gimė  Informacijos atvirumo aktas  (The Freedom of Information Act), kuris gerokai sumažino iki tol  buvusį ligoninių uždarumą. Remdamasis šiuo aktu bet koks šalies pilietis gali pareikalauti bet kokių valstybinių įstaigų dokumentų, kuriuose nėra valstybinės paslapties.

Į sveikatos sistemą buvo integruoti sveikatos apsaugos vadybininkai, kurie sulaužė tuo metu egzistavusį gydytojų konsultantų  (konsultantas – aukščiausias praktinis specialistų lygmuo Anglijoje) monopolį. Tuo metu eilės Anglijoje buvo neįsivaizduojamo ilgumo. Pavyzdžiui, laukti širdies arterijų zondavimo procedūros planine tvarka pacientams tekdavo nuo 6 iki 12 mėnesių, o širdies operacijos planine tvarka – iki dvejų metų. Šioje netvarkoje klestėjo privati konsultantų praktika. Gelbėdamiesi nuo ilgų eilių, Anglijos pacientai pasirūpindavo privačiu medicinos draudimu. Tai garantuodavo greitą ir gerą aptarnavimą. O konsultantams – finansinę gerovę. Iki šiol dar Anglijoje gali išgirsti anekdotų apie tai, kaip dėl įsivėlusios klaidos kuriam nors iš konsultantų nebūdavo mokamas valstybinis atlyginimas, tačiau jis tai pastebėdavo tik po kelių mėnesių, nes pajamos iš privačios praktikos būdavo tokios didelės, kad valstybinis atlyginimas sudarydavo tik nedidelę pajamų dalį.

Naujos sistemos ir naujų metodų taikymo dėka šiuo metu eilių pas šeimos gydytoją laukti nereikia apskritai. Pagal Anglijoje galiojančias normas šeimos gydytojas pacientą turi priimti tą pačią dieną. Pacientams nereikia skambinti ir registruotis iš anksto, užtenka paskambinti tos pačios dienos ryte. Ligoninės privalo užtikrinti, kad planiniams ligoniams gydymas (operacijos, procedūros) būtų suteiktas per tam tikrą laikotarpį nuo šeimos gydytojo siuntimo (per 12-18 savaičių), todėl po šeimos gydytojo siuntimo specialistas pacientą paprastai apžiūri per 2-3 savaites, o kartais ir greičiau. Ligoninėse ir šeimos gydytojų įstaigose yra atskiri padaliniai, kurie rūpinasi vien tik pacientų srautų ir eilių organizavimu.

Visa tai įvyko po to, kai po dažnai į neviltį  varančių penkerių metų  pastangų  S. Bolsinui pavyko pasiekti, kad valstybė inicijuotų vieną didžiausių sveikatos apsaugos tyrimų pasaulyje ir vieną didžiausių  Anglijos nacionalinės sveikatos sistemos reformų po jos įsteigimo 1948 metais.

Nesėkmes lėmė tuometinė nacionalinė sveikatos apsaugos sistema

Bristolio komisijos rezultatai ir rekomendacijos  surašytos 530 puslapių dokumente.  Komisija, prieš pateikdama konkrečias rekomendacijas, pagrindinio dokumento įžangoje rašė:

“Bristolio vaikų chirurgijos paslaugų  teikimo istorija nėra istorija apie blogo norėjusius žmones, tai taip pat nėra istorija apie tai, jog žmonės nesirūpino ar kad  būtų norėję  sąmoningai pakenkti pacientams.

Tai pasakojimas apie žmones,  kuriems rūpėjo kitų skausmas, kurie buvo pasiaukoję ir motyvuoti. Deja, jiems trūko įžvalgos ir jų elgesys buvo ydingas. Šie žmonės nesugebėjo efektyviai komunikuoti vienas su kitu, nesugebėjo dirbti drauge ir kolektyve. Jiems trūko lyderiavimo savybių ir komandinio darbo.

Tai yra pasakojimas apie Bristolio sveikatos apsaugos profesionalus, kurių nesėkmes lėmė tuometinė nacionalinė sveikatos apsaugos sistema.  Nepaisant jų  deklaruojamų gerų ketinimų ir ilgų darbo valandų, buvo patirta didelių nesėkmių teikiant pagalbą vaikams.

Tai yra pasakojimas apie laiką, kai dar nebuvo sukurta teikiamų paslaugų kokybės vertinimo sistema.  Nebuvo standartų, kuriais būtų vertinama kiekvieno individo darbas ir rezultatai. Tuo metu nebuvo aišku, kas ir kaip turėtų vertinti teikiamų paslaugų kokybę.

Tai yra pasakojimas apie ligoninę, kurioje vyravo “klubo kultūra”, apie disproporcinį galių pasiskirstymą, kai per daug galios buvo sutelkta kelių individų rankose.

Tai pasakojimas apie tai, kad sergantys vaikai nebuvo prioritetas nei Bristolyje, nei visoje nacionalinėje sveikatos sistemoje.”

Dr. Audrius Šimaitis