Vilties namuose neleidžiama mirti prieš laiką
Šį lapkritį Klaipėdos miesto prieigose, šalia ligoninių komplekso, baigiamas statyti Šv. Pranciškaus onkologijos centro II korpusas – pavasarį čia duris atvers nakvynės namai onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems. „Šiuose namuose apsistojęs žmogus galės nuraminti savo dvasią, sustiprinti viltį, - vėžiu sergančiam yra labai svarbu nepradėti mirti anksčiau laiko“, - pabrėžė šio centro vadovė Aldona Kerpytė.
Gyvens ne ligoninėje
Vedžiodama po statybininkų baigiamą tvarkyti triaukštį korpusą, kurio plotas – 1,2 tūkst. kv.m, A. Kerpytė džiaugėsi projektuotojų, tinkamai išdėsčiusių erdves, išmone: „Labai svarbu, kad pirmąsyk čia įžengęs ligonis nepasimestų, o atvirkščiai - susitikęs su panašaus likimo broliais ir sesėmis, pasijaustų savas ir laukiamas“. Ji pabrėžė, kad interjerą nemokamai suprojektavo dizainerė Loreta Tallat-Kelpšienė.
Lankytojas pirmiausiai pateks į šviesų holą, kur kiekvieną naujai atėjusį žmogų pasitiks centro darbuotojas ar savanoris. „Jeigu žmogus išsyk norės privataus pokalbio, jis bus pakviestas į jaukų kambarėlį – centre nuolat būna psichologas ir dvasininkas, kuriam galima išsakyti savo bėdą“, - teigė vadovė.
Tarp gydymo kursų ar laukdamas vizito pas gydytojus netoli centro esančioje Onkologinėje ligoninėje, ligonis turės galimybę pailsėti jaukioje erdvėje su židiniu, biblioteka, ten pat bus ir interneto prieiga. Mamos su vaikais galės ilsėtis žaidimų kambaryje, o pageidaujantiems ramaus poilsio skirtas relaksacijos kambarys. Centre veiks ir kavinė, kur galima bus ne tik pasimėgauti kava bei desertais, bet ir pavalgyti pietus.
Apsistoti ilgėliau į centrą atvykusiems ligoniams pritaikytas erdvus liftas, kuris pakels į II ar III aukštuose įrengtus nakvynės namus, - čia bus 16 dviviečių kambarių, 2 iš jų pritaikyti neįgaliesiems su vežimėliais.
„Kiekviename kambaryje numatyta įrengti nedidelę virtuvėlę su šaldytuvu, kriaukle ir kaitlente, dušo kabina ir tualetu, o pailsinti akis ir širdį ligoniai galės išėję į lauko terasą, kur atsivers vaizdas į uždarą kiemą, - jame esame numatę užsodinti sodą“, - pasakojo centro vadovė. Nakvynės namuose numatytos ir išskirtinio privatumo erdvės – koplytėlė bei dvasininko kambarys.
Idėją išaugino patys
„Statybas jau ir naktimis sapnuoju - kad vaikštau po patalpas, tariuosi su statybininkais. Jei kas prieš 15 metų man būtų tai pasakęs, nebūčiau tikėjusi: tada sužinojusi, kad sergu vėžiu, jau mąsčiau apie įkapes“, - ironizavo 53-jų A. Kerpytė.
Prieš tapdama Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktore, ji ilgus metus vadovavo Kretingos M. Valančiaus viešajai bibliotekai. Moteris neslėpė, jog susirgusi nežinojo, nei kaip gyventi su šia liga, nei kur ieškoti pagalbos.
„Tuomet apie vėžį dar nebuvo nė kalbama taip atvirai, kaip yra dabar. Pamenu, klausiau tada savo gydytojo Alvydo Česo, ką man daryti, kur rasti žinių ir kaip padėti pačiai sau. Jis pasiūlė suburti onkologinių ligonių savipagalbos grupę: ten pat, ligoninėje, į bendriją „Zunda“ ir susibūrėme kelios sergančios moterys. Vaikštinėdama po ligoninę, žiūriu – vidinis kiemelis, pagalvojau, kad ten galėtų atsirasti onkocentras. Su pasiūlymu nuėjau pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją Vinsą Janušonį: daryk - sako, bet pinigų tam nėra. Rašėme projektus, tačiau lėšų savo veiklai nelaimėjome“, - pradžių pradžią prisiminė A. Kerpytė.
Tuomet būrelį onkoligonių priglaudė Kretingoje įsikūrusios seserys pranciškonės, o kai ir ten nebetilpo, vienuolyne priglobė broliai pranciškonai.
„Žmonių vis gausėjo, - vienas iš kito sužinoję, pas mus atvykdavo ligoniai iš visos Žemaitijos. Nebetilpome nė vienuolyne. Idėja įkurti onkocentrą tebebuvo gyva, ir ji sutapo su brolio Benedikto Jurčio siekiu Klaipėdoje atidaryti pranciškonų vienuolyną. Reikėjo ypatingų pastangų ne tik įtikinti Klaipėdos miesto valdžią, kad kompleksui pati tinkamiausia vieta yra šalia ligoninės, bet ir surasti bendraminčių bei geradarių, kurie finansiškai remtų komplekso statybą. Tačiau Dievas laimino mūsų siekį, ir 2011 m. onkocentro statyba pajudėjo“, - kalbėjo A. Kerpytė.
Pirmiausiai buvo pastatyta koplyčia, po to lygiagrečiai statomas vienuolynas bei I onkocentro korpusas.
Moko susigyventi su liga
Pirmasis onkocentro korpusas duris atvėrė prieš metus: čia jau veikia Dienos centras, kur apsilankė per 1 tūkst. 200 ligonių bei jų artimųjų.
Besigydantys ligoniai ar tapę neįgaliais, jie čia randa ne tik dvasinę, psichologinę pagalbą, bet ir bendrystę. Centre nuolat dirba 5 darbuotojos: be A. Kerpytės, dar – socialinė darbuotoja Irena Baltiejienė, ryšių su visuomene specialistė Nijolė Raudytė, ūkvedė Daiva Katiševskaja ir buhalterė Alma Jomantienė.
Joms talkina apie 30 mokymus praėjusių savanorių, dauguma jų – patys įveikę vėžį. Onkocentro bendruomenę ir jos veiklą palaiko specialistų komanda: muzikos terapijos užsiėmimus veda Alvidas Remesa, judesio ir šokio moko choreografai Dovilė Binkauskaitė ir Loreta Daujotienė. Dailės terapijos užsiėmimus veda ilgametę darbo su onkologiniais ligoniais patirtį turinti psichologė Teresa Sausaitis. Užimtumo terapijai – veliant vilną bei kuriant rankdarbius - vadovauja savanorės Genovaitė Žukauskienė, Indrė Globienė ir D. Katiševskaja.
„Moksliškai įrodyta, kad gijimą 10 proc. lemia medicina, o 90 proc. - pats žmogus. Mes niekam nesakome, kad jis čia išgis, tačiau čia tikrai išmoks susigyventi su liga. Išgirdus diagnozę – vėžys, žmogus pasimeta, todėl jam labai svarbu susiimti - įveikti stresą, nusiraminti ir stiprinti imunitetą“, - tikino I. Baltiejienė.
Apie tai onkocentras leidžia mokomąsias knygas - jau išleista 20 leidinių. Šia veikla rūpinasi N. Raudytė.
„Rengiame bendrus seminarus: dietologai pataria, ką valgyti susirgus vėžiu, sužinome apie onkopsichologinę pagalbą - kaip žmogus gali padėti sau. Pas mus vyksta ir grožio pamokos: makiažo specialistės pataria, kaip gražiai atrodyti, kai po chemoterapijos nusmunka plaukai, iškrinta blakstienos. Atidarysime ir savo kirpyklėlę, kur specialistės padės prisitaikyti peruką – ketiname įsigyti ir perukų kolekciją“, - pabrėžė I. Baltiejienė.
Šv. Pranciškaus onkologijos centras, kainavęs per 7 mln. Lt, statomas iš ES lėšų. Jį taip pat remia Lietuvos bei užsienio geradariai, žmonės aukoja per „Vilties bėgimą“ bei portalą aukok.lt
Irena Šeškevičienė,
Susiję straipsniai
