„Apie masažą galima kalbėti be galo, tačiau tai bus tik žodžiai. Jį reikia pajausti“, – įsitikinęs Virginijus Kairevičius. Tai patvirtintų ir ne vienas šimtas laimingųjų, stebuklingą Virginijaus rankų šilumą pajutusių savo kūnu. Kūno atpalaidavimo ir harmonijos paieškos V.Kairevičių atvedė į masažo meno aukštumas. Tiesa, kelio į jas būta ilgo, ir jis toli gražu nesibaigia. Juk tobulumui ribų nėra.
Šiuo metu Virginijus rūpinasi „Tauro“ futbolo komandos fizine būkle. Kineziterapija – gydymas judesiu, masažo ten tik maža dalis. Todėl, dirbdamas su futbolininkais, Virginijus pritaiko per daugelį metų įgytą praktiką: žaidėjams parodo įvairių pratimų, pavyzdžiui, kaip mankštintis gavus traumą.
Vyras treniruoja jėgos trikovės klubo „Uraganas“ sportininkus, nuolat jį džiuginančius pergalėmis (iš dvylikos klubo sportininkų net trys – pasaulio čempionai), ir pats aktyviai dalyvauja jėgos trikovės čempionatuose, dabar jau – veteranų. Jis džiugina kraštiečius puikiais pasirodymais, titulais ir medaliais. Pasak Virginijaus, sunkiaatlečių sportas pavojingas, nuolat tyko sąnarių, nugaros traumos, bet be galiūnų sporto savo gyvenimo neįsivaizduoja. Nors atletą kamuoja net kelios stuburo išvaržos, Virginijus teigia sporto nemesiąs dar bent 15 metų, nes tik jis ir padeda gyventi normalų gyvenimą. Jis įsitikinęs, kad jei ne sportas, jis jau seniai nebevaikščiotų savo kojomis...
Vis dėlto Virginijus pripažįsta, kad didžiausią džiaugsmą jam suteikia gerai atliktas masažas, po kurio masažuojamasis pasako „Super!“. Ateina žmogus rūškanas, nelaimingas, kenčiantis skausmą, o po masažo išeina tarsi prisikėlęs naujam gyvenimui. Masažuoja Virginijus ir draugus, pažįstamus, ir net visai svetimus žmones, už tai neimdamas jokio atlygio. Žinoti, kad padėjai, pasak jo, – pats didžiausias atlygis.
– Tai mane „veža“: tada taip gera, kad nieko daugiau nereikia, – šypsosi jis, – ir tai pats didžiausias stimulas toliau stengtis, domėtis, gilintis. Masažas man – kaip malda...
Masažuodamas Virginijus tarsi šoka – judesiai tokie plastiški ir lengvi. Jis pasakoja taip ir pats nepavargstąs, nes krūvis pasiskirsto, neapkraudamas nugaros.
Paklaustas, iš kur semiasi energijos, V.Kairevičius aiškina, kad masažuojant išeikvojama energija kažkokiu būdu grįžta atgal keleriopai.
Ne kartą Pasaulio veteranų jėgos trikovės čempiono vardą iškovojęs ir pasaulio rekordininku tapęs V.Kairevičius sportuoja jau 38-erius metus, tiek pat laiko domisi ir masažu. Tai natūralu, nes sportuodamas neišvengiamai turi kaip nors atpalaiduoti raumenis, gelbėtis pats ir gelbėti šalia esantį, kai ištinka trauma.
Virginijus pasakoja visada jautęs didžiulį norą padėti kitiems. O kai nežinai kaip, vadovaujiesi instinktais.
– Juk masažas – pati seniausia atpalaidavimo priemonė, kai glostai, tapšnoji, švelniai lieti skaudamą vietą. Taip darė pirmykštis žmogus, ne kitaip elgiamės ir dabar – juk ir mama vaikui glosto pargriūvus sumuštą vietą, ir patys užsigavę nejučia liečiame skaudamą vietą. Visa tai ir yra masažas, – pasakoja V.Kairevičius.
Vyras pasakoja masažuodavęs draugus dar jaunystėje
palaipsniui pradėjęs justi, kuris raumuo atpalaiduotas, kuris – pernelyg įtemptas, kur reikia labiau paspausti, o kur – paglostyti. O kad efektas būtų didžiausias, jau reikia domėtis, studijuoti. Ilgus metus domėdamasis masažu, Virginijus dalyvavo daugybėje seminarų, mokymų, išmoko daugybės masažo technikų, susipažino ir net susidraugavo su tikrais masažo „asais“, pavyzdžiui, Maskvoje gyvenančiu ir Masažo akademijoje dėstančiu profesoriumi Sidčenko. Didžiulis autoritetas jam ir Valentinas Dikulis, kuris, ieškodamas išsigelbėjimo pats, sukūrė ištisą sistemą, savo mokyklą.
Virginijus minėjo, kad šiuo metu ruošiasi Pasaulio masažo čempionatui. Tiesa, kada jame dalyvaus, dar ir pats nežino – tada, kai jaus esąs pasirengęs.
Apie masažo naudą, istoriją, būdus ir filosofiją Virginijus galėtų pasakoti nesustodamas.
– Man masažas – tai kūno atpalaidavimo, kūno ir sielos harmonijos paieška, – dėsto V.Kairevičius. – Manau, kad masažas labai padeda pašalinti negatyvą, kurio aplink mus apstu.
Negatyvu Virginijus vadina ir neigiamas emocijas, stresą, ir nesveiką maistą, užterštą orą ir vandenį. Pasak jo, visa tai neišvengiamai kaupiasi mumyse ir pasmerkia blogai savijautai, o ilgainiui perauga į ligą.
Paklaustas, ar labai atidžiai renkasi maisto produktus, V.Kairevičius tik mosteli ranka – jis įsitikinęs, kad visiškai išvengti negatyvo neįmanoma. Jis tiki, kad savitaiga – didžiulė jėga.
– Per televiziją mačiau mokslinį ekperimentą, kaip garbingų profesorių akivaizdoje žmogus valgė nuodingas musmires. Jis buvo įsitikinęs, kad nieko jam neatsitiks. Ir neatsitiko. Todėl manau, kad svarbiau, ne ką valgome, o kaip nusiteikę, – sako jis.
Apie sveiką gyvenimą būdą Virginijus žino daug, pats jau daugybę metų neragavo alkoholio, nerūkė cigarečių. Vis dėlto jei norime būti sveikesni, svarbiausia, pasak jo, neįsileisti į sielą pykčio, nesinervinti be reikalo.
– Juk viskas per nervus. Kaip dažnai girdime dejuojant: „Jau kad susinervinau, kad supykau“. Ir tuoj skrandis „sustoja“, tuoj vaistų reikia, – sako Virginijus. – Kai pagalvoji, lietuviai tremtyje, amžinojo įšalo žemėje, išgyveno, o mes čia dėl kažkokių niekų sielojamės...
Pasak jo, svarbu visiems atleisti, dovanoti, nekaupti savyje pykčio. Ir daryti dėl savo sveikatos ką įmanoma: negerti alkoholio, nerūkyti, laikytis bent šiokio tokio dienos režimo, „neblūdyti“ per naktis. Ir, žinoma, daryti gera.
„Šalia tavęs nebūtinai turi būti šilčiau, svarbu, kad šalia tavęs būtų šviesiau“. Tokius žodžius Virginijus prisimena kažkada pasakęs varžybose sutiktam Australijos lietuviui. Tačiau jie labai tinka ir jam pačiam..
Birutė Slavinskienė