Virškinimo, nervų ir seksualinės sistemos harmonijai – ekskursija po senovės lietuvių mediciną

Su Zenona Šimaitiene susipažinome Jurbarko rajone vykusiame festivalyje „Panemunių žiedai“. Čia smalsuoliams Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus muziejininkė rodė, kuo senovės lietuviai gydėsi, davė ragauti energijos suteikiančių liaudiškų saldainių ir pasakojo, kas mūsų protėviams buvo svarbiausia siekiant būti sveikiems. Daugelis mūsų protėvių žinių gali būti naudingos ir šiandien. 

Reklama

Kas yra senoji medicina, ar žmonių gydymosi būdai gali būti vadinami „medicina“?

Neatskirkime vaistininkystės ir medicinos. Senoji medicina yra tai, kuo žmonės gydėsi sutrikus sveikatai. Taip pat senoji medicina laikoma ir anų laikų profilaktika, dieta ir higiena. Higiena žmonėms buvo net svarbiau nei gydymasis, kad ir kaip kai kam atrodo keista.

Iš tikrųjų, juk įprasta manyti, kad žmonės senovėje nelabai paisydavo higienos... 

Žmonės tam turėjo laiko, jiems tai buvo svarbu – tai galima tvirtinti remiantis išlikusiais istoriniais šaltiniais, archyvine medžiaga.

Lietuviams labai svarbi vieta buvo pirtis. Joje mūsų proseneliai ne tik eidavo praustis po darbų, bet ir gydydavosi. Pavyzdžiui, pirtyse būdavo statomos taurės, nuleidžiamas kraujas. Gimdymai taip pat dažnai būdavo priimami pirtyse.

Neišvengiamai tais laikais siautė epidemijos – tokiais laikotarpiais svarbiausia būdavo išgyventi.

Ar Lietuvos senoji medicina skyrėsi nuo kitų Europos šalių senosios medicinos?

Lietuvos senoji medicina turi be galo gilias šaknis. Ji grįsta stipriu šeimos ryšiu, rūpesčiu, kaip padėti išgyventi giminės nariams. Paprastai už tai šeimoje buvo atsakingas vienas žmogus, kuris savo žinias perduodavo jaunesnės kartos atstovui. Taip žinios perduotos iš kartos į kartą patikimiausiam asmeniui šeimoje – dažniausiai jauniausiai dukrai. Jeigu jos nebūdavo - sūnui, kuris turėjo pasižymėti ypatingu taurumu. Žinios nebuvo mėtomos bet kam iš kairės į dešinę, nesivadovauta principu: „aš žinau, ir tu žinok“. Tai buvo koncentruotas žinių kaupimas ir perdavimas labiausiai patikimam asmeniui, koks tik gali būti.

Ar įmanoma nugydyti pasitelkus senąją medicina?

Visaip galima nugydyti. Juk nekalčiausia vaistažolė gali pakenkti labiau nei chemija. Vaistažolės arba kitos natūralios medžiagos jokiu būdų nėra toks nekaltas gydymosi būdas. Viskas priklauso nuo kiekio. Nugydoma tais atvejais, kai remiamasi nepatikimais šaltiniais, neatsižvelgiama į paciento individualumą.

Ar verta kliautis senąja medicina, kai yra šiuolaikinė, mokslu grįsta, medicina?

Senoji medicina yra šiuolaikinės medicinos šaknys. Dirbdama muziejuje turiu puikią galimybę gilinti žinias, kurias gavau dar studijuodama farmaciją universitete. Juk šiuolaikinės farmacijos žaliavos yra iš pasaulio augmenijos, iš jos yra susintetinti šiuolaikiniai vaistai.

Nors dirbu Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje, daug laiko praleidžiu tyrinėdama archyvinę lietuvių liaudies medicinos medžiagą, bet negalėčiau pasakyti, kad žinau viską, kuo senovėje gydėsi žmonės. Liaudies medicinos išmintis yra be galo didelė.

Žmonės gydymuisi naudojo ir mineralus, ir gyvūninės, ir augalinės kilmės produktus. Augalinės kilmės vaistų dalis yra didžiausia.

Dažniausiai žmonėms smulkiai nepasakojame vaisto gaminimo technologijos, nes būna stipriai veikiančių augalų, jų veikliosios medžiagos gali apnuodyti. Pavaišinam, papasakojam, bet ne žinovui geriau pačiam vaistų nedaryti. Be to, daugelis vertingų augalų nyksta, tad norisi juos ir išsaugoti.

Ar šiuolaikiniam žmogui rekomenduotumėte mėginti gydytis liaudiškomis priemonėmis?

Šiuolaikiniam žmogui galėčiau pasakyti tai, kas buvo svarbu senovės žmogui. Tai yra harmoningas trijų žmogaus sistemų veikimas. Juk žmonės dažniausiai ir dabar, ir anksčiau skųsdavosi virškinimo sistema, nervų sistema ir potencija.

Seksualine?

Be abejo. Taip buvo ir senovėje prieš šimtus, tūkstančius metų. Apie tai rašė net Hipokratas, Galenas ir Avicena. Jeigu virškinimo, nervų ir seksualinė sistemos bus subalansuotos, harmoningos, tada žmogus neturės problemų dėl sveikatos. O jeigu kuri susvyruos, tada atitinkamai pagal skysčių, elementų arba šiuolaikinės medicinos teoriją reikalingas gydymas. Gydoma siekiant atkurti pusiausvyrą, kad sistemos veiktų harmoningai.

Kokių vaistų prašo žmonės, kai prieina prie jūsų per festivalius?

Dažnai ateina ir sako, kad kažką ką tik suvalgė ir jam negera. Štai ir pavyzdys, kaip būna, jei sutriko virškinimo sistema. Žmogui skauda skrandį, bet matai, kad jis jau ir sudirgęs, susinervinęs, jam reikia skubios pagalbos.

Būna, kad žmonės guodžiasi pajutę nuovargį. Tada tokiam pacientui duodame pakramtyti ajero saldainio, kuris skirtas ne vaikams. Senovėje būdavo, kad vaistininkas turėdavo labai daug rūšių saldainių, bet šie saldainiai skirti suaugusiems. Jie tonizuoja, gerina virškinimą, pažadina visas sistemas, jeigu jos nusilpusios miega arba yra pavargusios po ligos. Tokie saldainiai aprašyti senovės vaistininkų knygose.

Prie mūsų priėję pamatysite ir augalų, ir grybų, ir kabančių rupūžiokų. O lentynoje rasite užpiltą gyvatę. Tai reprezentuoja visus natūralius gydymus, kurie nebuvo vien tik žoliniai.

Ant jūsų stalo matau džiovintas musmires. Nuo mažens man kalė į galvą, kad tai baisus nuodas! Ar nerizikinga žmonėms jas demonstruoti kaip vaistinės dalį? Gal dar pamanys, jog vaistas, prisirinks miške...

Labai didelė dalis net labai nuodingų augalų, vartojami labai mažais kiekiais yra nuostabiausi vaistai. Pažvelkime į šiuolaikinius vaistus. Iš kur jie atsirado? Iš stipriausių, nuodingiausių, narkotinių augalų. Morfijus gaminamas iš opijaus. O kas tai yra? Tai sutirštintos aguonų sultys.

Panašiai ir musmirė. Senovėje ją tiesiog sugrūsdavo į puodynę, užkasdavo mėnesiui po žeme. Ten susidarydavo sunka, kurią maišydavo su kokia „arielka“ ar vyno distiliatu, trindavosi visus skaudamus sąnarius. Tai buvo pagrindinis vaistas nuo šių negalavimų, nes jo aprašymų rasta daugelyje Lietuvos vietų.

Prie mūsų dažnai prieina žmonės, kurie daug ką žino – iš savo močiutės, mamos. Pavyzdžiui, ateina ir papasakoja, kad mama išsigydė anginą su rupūžės užpiltinės lašais. O juk ir archyvinėje medžiagoje pasakojama, kad sausa rupūžė būdavo sutrinama į miltelius, paskui su jos tirpalu žmonės skalaudavo gerklę. Taip jie gydydavo anginą, sunkius kosulius.

Rodome žmonėms, kaip pasigaminti natūralius smilkalus iš kadagio žievės. Prie jos pridedame to, kas mums patinka. Tai gali būti mėtos lapas, erškėtrožė, levanda ar gintaro gabalėlis. Tiesa, visi augalai turi būti sausi. Su gintaru paruošti smilkalai smilks dezinfekuojančiu dūmeliu. Kvėpuoti juo sveika, kai yra sloga, ausų uždegimas, kai skauda ausį. Šaltiniuose rašoma, kad reikia leisti gintaro dūmą per tūtelę tiesiai į ausį. Žmonės labai stebisi, kai sužino, kaip paprastai galima pasigaminti lietuviškų smilkalų, o ne pulti pirkti rytietiškų.

Gal išduosite sveikatos ir grožio receptų moterims?

Organizmui valyti gerai kasdien išgerti po stiklinę užplikytų varnalėšos šaknų, dilgėlių šaknų ir lapų, asiūklio mišinio. Baltažiedės notrelės džiovinti lapai naudojami moteriškų ligų profilaktikai, padeda nuo moteriškų skausmų.

Viską, ką mes demonstruojamame, galima naudoti saikingai, be to, reikia nuolat keisti, nes kiekvienas augalas turi savo veikliąsias medžiagas. Negerai gerti tik vieno augalo arbatą. Net jeigu vien tik ramunėlių arbatą gersime, galime išprovokuoti skrandžio uždegimą. Beje, iš ramunėlių arbatžolių galima pasidaryti kompresiuką ir užsidėti ant pavargusių akių.

Lietuvės gamtos turtus nuo seno naudodavo grožiui. Jos žinojo, kaip skaistinti veidą, kuo jį plauti, kokias kaukes ant jo dėti, net kaip plaukus dažytis. Pavyzdžiui, užplikydavo liepžiedžių, jas per pusę sumaišydavo su pienu ir tuo skysčiu prausdavosi veidą, jį valydavo, atgaivindavo. Tokio mišinio stiklinė yra gera, net jeigu pienas jame ir surūgsta. Plaukus moterys šviesindavo, tamsindavo, stiprindavo – ypač tam tinkami buvo ajerai, asiūklis, ramunėlės.

Iš kur jūsų pačios vaistai: iš vaistinės ar miško ir pievų?

Pati aš stengiuosi nesirgti. Svarbiausia gyventi su meile. Yra tokia liga „kaltūnas“, nuo kurios buvo gydoma XIX a., kuris galbūt buvo susijęs su higienos, švaros trūkumu. Bet dar mūsų mokytoja daktarė Eugenija Šimkūnaitė yra sakiusi, kad kiekviename iš mūsų gali gyventi kaltūnas. Jį pažadina pyktis ir pavydas. Tad gyvenkime su meile šeimai, draugams, gyvenimui, visiems. Nežiūrėkime į gyvenimą, kurį turime tik vieną, su piktumu ir pavydu. Tada nebus ligų.

Zita Voitiulevičiūtė