Visą valandą valgyk apelsiną – išmoksi sąmoningai gyventi čia ir dabar
Nusipirk apelsiną ir lupk jo žievelę, uostyk, valgyk visą valandą. Tai – viena iš geštalto terapijos praktikų, kad žmogus sąmoningai išgyventų šią savo gyvenimo akimirką. Čia ir dabar – ne klaidžiodamas prisiminimuose ar svaičiodamas apie ateities lūkesčius. Taip sako geštalto terapeutė Brigita Kaleckaitė.
Kuo geštalto terapija išsiskiria iš kitų psichoterapijos krypčių?
Lietuvoje ryškios dvi psichoterapijos kryptys: egzistencinė ir psichodinaminė psichoterapija. O geštalto terapija – ganėtinai nauja Lietuvoje psichoterapijos kryptis, kurios pradininkas – vokietis Fricas Perlzas. Šios terapijos metu mažiau sėdima ir šnekama apie ką nors, o savęs pažinimas vyksta per veiksmą. Čia svarbiausia – procesas, vykstantis čia ir dabar, kaip žmogus šiuo metu reaguoja į dabartinę situaciją. Nesvarbu, kodėl aš susidūriau su problema, bet kaip aš ją susikūriau. Geštalto terapijoje svarbiausia – kontaktas, ir ne tik tu kitais, bet ir su savimi.
Geštalto terapija į žmogų žiūri holistiškai. Mūsų siekiamybė – pasiekti visų žmogaus dimensijų (fizinės, emocinės, intelektualinės, socialinės ir dvasinės) harmoniją.
Kodėl žmogui svarbu gebėti kontaktuoti su pačiu savimi?
Šio kontakto tikslas – sąmoningumo išplėtimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai – visa geštalto terapijos esmė. Jei aš suvokiu savo poreikius, atsižvelgdamas ne į tai, ką visuomenė sako, ką mama kalba ar galvoja kaimynas, galiu įgyvendinti savo siekius. Yra daugybė kliūčių mūsų poreikiams patenkinti (kartais kliudo pašaliniai žmonės, kartais – net valstybė, kurioje gyvenu), bet tūkstančius kartų mes patys sau neleidžiame daug ko pasiekti. Pavyzdžiui, žmogus visą gyvenimą svajoja dalyvauti kokiame nors realybės šou, bet nedrįsta, nes kažkada mokykloje iš jo kažkas pasišaipė. Arba vaikinas negali užkalbinti jam patikusios merginos, nes turi skaudžios patirties, kai skaudžiai jį atstūmė. Tačiau dabar situacija yra kita, mergina – kita ir laikas – kitas. Labai svarbu įsisąmoninti, kas vyksta su manimi dabar, šią akimirką, ir žvelgti į tai kūrybiškai.
Daugelį veiksmų savo gyvenime atliekame mechaniškai. Atsikėlę ryte einame į dušą, užsisakome kavos toje pačioje kavinėje, važiuojame į darbą tuo pačiu keliu. Tačiau jei ryte atsikėlusi pasižiūrėsi pro langą, nuvažiuosi į darbą dviračiu, galbūt nutiks kai kas nauja. Galime išeiti iš komforto zonos ir padaryti ką nors kitaip.
Pavojus kyla tada, kai žmogus gyvena vien praeitimi („o tada tai kaip buvo!“) ar ateitimi. Pavyzdžiui, kai tik ištekėsiu, mano gyvenimas pasikeis. Arba, kai įstosiu į universitetą arba pasistatysiu namą. Tačiau ir ištekame, ir baigiame universitetus, bet gyvenimas išlieka toks pat. Žmogus nemato to, kas vyksta šiandien, šią akimirką.
Svarbi ir praeitis, ir ateities svajonės, bet tik tiek, kad neužgožtų dabarties. Jei einu gatve ir galvoju apie tai, kaip grįšiu į namus, ruošiu valgyti, žaisiu su vaikais, aš jau gyvenu ateitimi, kuri dar neįvyko. O dabar nematau po kojomis geltonų lapų, žmogus praeidamas man nusišypsojo – aš ir to nepastebėjau. Ateitis ateis, bet jos dar nėra, kaip ir praeities nėra, kuri jau praėjo. Dabar yra dabartis. Sąmoningai pajuskime, kaip kvėpuojame, ką valgome, ką užuodžiame. Padėti gali paprastas pratimas: nusipirkime apelsiną ir šimtu procentu atsiduokime valgymo procesui. Mėgaukimės, uostykime, lėtai lupkime žievelę. Valgykime tą vieną apelsiną visą valandą.
Dėl kokių priežasčių lietuviai dažniausiai kreipiasi į psichoterapeutą?
Didžiąją dalį klausimų sudaro santykių problemos: santykiai su sutuoktiniu, tėvais, vaikais, kaimynais, kolegomis ir pan. Mes netgi juokaujame – jei žmogus gyventų vienas, tikriausiai nebūtų jokių problemų.
Kitą dalis problemų: karjera, vaikų auklėjimas, sveikata. Labai dažnai moterys, kurios augina mažus ar didesnius vaikus, skundžiasi, kad yra blogos mamos, savo vaikams skiria per mažai laiko. Tačiau kai pradedame kalbėtis, paaiškėja, kad tas vadinamas tinkamas laikas vaikui vienai atrodo – viena valanda per savaitę, kitai bendravimas su juo nuo ryto iki vakaro. Tada keliame klausimą, o kas moteriai taip pasakė, kad su vaiku reikia užsiimti būtent tiek laiko. Tai yra, ar aš esu bloga mama todėl, kad galvoju, jog turėčiau būti tokia ir tokia?
Tarptautinėse konferencijose psichoterapeutai kalba, kad pasaulyje šiuo metu didžiausia problema – nerimas. Žmonės jaučia nerimą dėl globalizacijos, informacijos pokyčių, vertybių praradimo. Nebežino, kas yra gerai, o kas – blogai. Terapija reikalinga, kad žmonės patys išsigrynintų savo asmenines vertybes, kad jos būtų tokios, kokios svarbios man pačiam. Nebūtinai jos lygiai taip pat reikšmingos visuomenei ar mano šeimos nariams.
Vertybės padeda jausti pagrindą po kojomis, rodo kryptį, kurlink einu. Tačiau net jei man pačiai asmeniškai svarbu turėti aiškias savo vertybes, nebūtinai mano klientas privalo turėti savąsias. Jei žmogus laimingas, su aplinkiniais randa bendrą kalbą ir neturėdamas aiškių savo vertybių, vadinasi, jam taip ir yra gerai.
Kodėl Jūsų gyvenime būtent geštalto terapija, o ne, pavyzdžiui, psichodinaminė? Kaip ji padėjo Jums pačiai?
Man priimtina tai, kad geštalto terapija nesako, jog ta ar ana vertybė yra bloga ar gera. Ne terapeutas vertina vertybes, bet pats žmogus. Tačiau laisvės ribos irgi turi būti, kad pats būdamas laisvas neribotum kito laisvės. Kiekvienas žmogus – individuali, unikali asmenybė. Terapeutas tik padeda žmogui save tyrinėti. Terapeutas nėra ekspertas, todėl jis ir neturi pacientų – tik klientus.
Kitų terapijų seanso metu žmogus nupiešia namą, ir psichoterapeutas, matydamas jo piešinį, apibūdina patį žmogų. O geštalto terapijoje nupiešus namą terapeutas klausia: „Ką tu nupiešei?“, „Ką tos durys simbolizuoja?“. Taip žmogus pats pažįsta save.
Mane, kaip ir daugelį lietuvių, tėvai nuo vaikystės mokė suvalgyti viską, kas yra lėkštėje. Ir man prireikė poros metų, kad užsisakiusi kavinėje patiekalą galėčiau jo nesuvalgyti, jei jis man pasirodo neskanus. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad aš įsisąmoninčiau, jog užsisakytą patiekalą galiu palikti.
Vis dėlto susitaikyti su savimi gal lengviau nei su kitais?
Jei ateina, tarkim, moteris ir pasakoja, koks blogas jos vyras, pasiūlome persėsti į kitą kėdę ir įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje, pasakojant, kaip jis jaučiasi, apibūdinant savo žmoną. Ir tokioje situacijoje atsiveria nerealūs dalykai. Moterys, pamačiusios save vyro akimis, bėgte bėga į namus. Kaip sako psichoterapeutai – „pabūkime vyro batuose“. Tai reiškia – akimirksniu pakeiskime santykį su kitu žmogumi.
Turbūt tokią praktiką sėkmingai galima taikyti ir be psichoterapeuto?
Iš tiesų galima užsiiminėti ir saviterapija, bet iki to reikia kažkiek save jau pažinti ir svarbiausia – būti sąžiningam su savimi. Pavyzdžiui, jei neapsisprendžiu dėl kokios nors kelionės ir rašau visus galimų pasirinkimų pliusus ir minusus, bet iš tiesų į tą kelionę nenoriu vykti, minusų sąrašas labai pailgėja.
Aš ir pati, būdama psichoterapeutė, lankausi pas kolegą. Vis dėlto kai kitas žmogus užduoda klausimą, tai padeda lengviau save suprasti.
Ačiū už pokalbį.
Susiję straipsniai
