Vladas Vitkauskas: „Nebūtina kopti į Everestą, nes kiekvienas viduje turime savo kalnus“ (1)

Vladas Vitkauskas, įkopęs į viso pasaulio aukščiausias viršukalnes, sako, kad aukštai kalnuose išgyventa potyrių, esančių anapus racionalaus aplinkos suvokimo ribų. „Esama akimirkų, kai įprastinių dirgiklių neveikiamas protas nurimsta ir tarsi išsisklaido, o jį pakeičia su niekuo nesupainiojamas, grynas vienovės su Dievu, gamta pojūtis“, – interviu portalui VLMEDICINA.LT teigė V. Vitkauskas.

Reklama

Garsaus alpinisto teigimu, kalnai – daugiau negu tik uolos ir sniegas. Jis sako, kad į kalnus derėtų pažvelgti ir plačiau, metaforiškai. Juk kiekvienas viduje turime savo kalnus ir į juos kopiame.

Papasakokite, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras alpinistas.

Alpinistas pirmiausia yra keliautojas. Bet keliautojai esame mes visi, nesvarbu, kad keliaujame skirtingose vietose, skirtingais keliais ir būdais. Gyvenimas irgi yra kelionė. O alpinistui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikalingos savybės – valia, kantrybė, gebėjimas darniai sugyventi su kitais žmonėmis. Taip pat – mokėjimas būti gamtoje, priimti ją tokią, kokia yra. Reikalingos ir fizinės savybės, jos yra ir paveldimos, ir išlavinamos. Tik maža dalis žmonių gali išgyventi dideliame aukštyje, virš vadinamosios mirties ribos, kur mažai deguonies. Ta simbolinė riba yra maždaug 8 kilometrai virš jūros lygio. Jeigu neturi prigimtinių organizmo savybių išgyventi retame ore ir išlavintos ištvermės – nieko nepadarysi.

Manoma, kad mūsų protas veikia kaip milžiniškas filtras – iš aplinkos gaudamas daugybę informacijos, ją rūšiuoja ir tas dalis, kurias „mano“ esant reikalingas, įprasmina mūsų susiformuotomis kategorijomis. O kita, didžioji dalis gautos informacijos lieka kažkur neįsisąmoninta. Taigi mes sąmoningai suvokiame tik menkutę dalį informacijos, kurią nuolat gauname iš aplinkos. Mokslininkai teigia, kad kosmonautai, poliarinių stočių gyventojai, alpinistai ir kiti į atšiaurias, mažai kintančias sąlygas patekę žmonės patiria pakitusias sąmonės būsenas. Tai gali būti susiję su tuo, kad proto veikla, nebeveikiama daugybės įprastinių dirgiklių, nebegaudama tokio didžiulio srauto informacijos, irgi pakinta.

Mano manymu, tai nebe protas, tai - siela. Tavo esmė. Nuolatinių impulsų, minčių blaškomas protas kliudo patirti esmę, išgyventi Dievą. O kai tam tikromis sąlygomis proto veiklos – minčių - nebelieka, atsiranda tas kažkas, esantis už mąstymo ribų. Bet kiekvienam skirtingai. Vienas žmogus toje pačioje vietoje aukštai kalnuose gali jausti palaimingą susiliejimo su visuma pojūtį ir visiškai gryną suvokimą, kad viskas yra viena, o kitas – didžiausią baimę ir kančias, lyg būtų atsidūręs pragare. Dažniausiai tuomet, kai susidariusią situaciją analizuoja protu. O protui vis reikia simbolių, paveiksliukų, kuriuos pats nusipiešia ir vertina savo susikurtomis ribotomis kategorijomis. Todėl kartais labai naudinga tą nuolat skubančio proto veiklą pristabdyti. Tik tam nebūtina kopti į kalnus, nes kiekvienas juos turime savo viduje. Pakanka ir ant kelmelio pasėdėti, be jokių minčių, tiesiog patirti ir pajusti aplink esančią visumą. Tada ir atsiranda vienis. Mano kelias į tai ėjo per kalnus, bet šį išgyvenimą galima patirti ir kitais būdais – malda, meditacija. Čia nėra nieko naujo – žmonės tą žinojo prieš penkis tūkstančius metų ir tai aprašyta įvairiuose šaltiniuose. Nirvana, prašviesėjimas – iš esmės tai yra vienas ir tas pats – tu patiri begalybę, amžinybę ir jauti, kad esi jos dalis. Dar kiti amžinybę suvokia per Dievą, dieviškumą – galima įvairiai sakyti.

Kai kurie mitologai, religijotyrininkai teigia, kad šiuolaikinis žmogus palaipsniui praranda gebėjimą patirti gamtą ir su ja susitapatinti. Industrinėje visuomenėje, miestuose gamtos matome nedaug, be to, esame užimti įvairiausiais dalykais, kuriuos manome esant svarbiais – pavyzdžiui, vartojimu. Mūsų protas labai užimtas – jį nuolat dirgina internetas, televizija, reklamos, šviesos, triukšmas. Gamtai vietos nebelieka, ji dažnai suvokiama labai daiktiškai –  lyg ne mūsų būties pagrindas, o vieta, kuria reikia tiesiog naudotis, kuo daugiau iš jos pasiimti. Ką manote apie tokius teiginius?

Pritariu visu 100 proc. Vakar nuvažiavau iš miesto į kaimą ir pasijutau kaip iš kokio maišo išlindęs. Man priimtinas požiūris, kad viskas gamtoje yra svarbu ir žmogus nėra pats svarbiausias ir ypatingiausias, kaip dažnai manoma. Kai Indijoje pirmą kartą jojau ant didžiulio dramblio, galvojau – koks čia galiūnas, mus, penkis ar šešis vyrus, taip lengvai neša. Bet paskui prisiminiau mūsų skruzdėlę, kuri tempia šapą, už save 10 kartų sunkesnį. Kuris karžygys, kuris svarbesnis – ar skruzdėlė, ar dramblys? Nei vienas, nei kitas, jie abu svarbūs ir būtini. Todėl nemanau, kad net ir mažiausias vabaliukas yra už mane nors kiek menkesnis.

Atskira tema – mieste augantys vaikai. Juk jie užauga nematę tamsos, negirdėję tylos. Vargu, ar į žvaigždę gerai įsižiūrėję tamsiame danguje. Manau, tai nėra tinkamos sąlygos žmogui visavertiškai vystytis. Šiuolaikinis žmogus nebemoka džiaugtis kylančia saule, medžių ošimu ir bet kokiu kitu begaliniu gamtos vyksmu.

Papasakokite, kaip rūpinatės sveikata. Ar skiepijatės?

Man nepatinka terminas „sveikas gyvenimo būdas“. Aš manau, gyveni natūraliai arba nenatūraliai. Aš gyvenu kiek įmanoma natūraliau, visomis prasmėmis. Kalbant apie skiepus, kiek esu paskiepytas vaikystėje, tiek. Specialiai nesiskiepiju.

Kodėl pasirinkote vegetarizmą?

Tuo metu turėjau bėdų su sveikata, o vegetarizmas padėjo jas išspręsti. O dabar į tai žiūriu gerokai plačiau. Manau, tai tinkamiausias žmogaus mitybos būdas gyvenant darnoje su kitomis gyvomis būtybėmis.

Savo kelionėse esate patyręs bendražygių, artimų žmonių netekčių. Papasakokite, kaip suvokiate mirtį?

Natūraliai. Manau, ir kalbėtis, ir galvoti apie mirtį yra visiškai natūralu ir reikalinga, nors daugeliui toks požiūris gali pasirodyti kiek neįprastas. Visi esame netoli to įėjimo ir išėjimo. Matyt, labiausiai bijome perėjimo, kančios. Aš manau, kad yra puiku, jeigu apytikriai gali jausti, kiek tau liko. Tarkime, sergant kokia nepagydoma liga – kokie 5 mėnesiai. Tu gali pasiruošti, susitvarkyti likusius reikalus, apmąstyti praeinantį gyvenimą ir patirti tai, ko dar nesi patyręs. Jeigu anksčiau, nuolat skubėdamas ir gyvendamas ateities iliuzijomis daug ko nesugebėjai, dabar gali suprasti ir pajusti, koks nuostabus gyvenimas, kokia dovana mums duota.

O kalbant apie artimųjų netektis... man atrodo, kur kas svarbiau yra ne tai, kiek metų nugyvenai, o kaip nugyvenai. Ir ar verta rautis plaukus, jeigu jis tik tiek išgyveno, juk daug svarbiau, kaip gyveno.

Ačiū už pokalbį.