Vytautas Valevičius. Apie ligos filosofiją
Kas yra liga? Tai nėra visai nepaprastas klausimas. Tiesa, turime Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktą apibūdinimą, kuris, rodos, yra geras ir pakankamas.
Deja, jis mažai žinomas vadinamajai masinei sąmonei, vadinamiesiems normaliems žmonėms. Liga jiems – tuomet, kai skauda, kai blogai jautiesi, kai numiršti. Taigi turime labai platų PSO ligos apibrėžimą ir buitinę jos savivoką. Taip pat reikia pamatyti, jog oficialus ir valstybės pripažintas ligotumo apibūdinimas gerokai išplečia gydymo poreikius: tenka rūpintis ne tik kūnu ar psichika, bet ir socialiniais santykiais, kas nebepriklauso, mūsų politikų nuomone, SAM kompetencijai. Esamą ligos traktavimą griauna ir vadinamosios netradicinės medicinos, kurios visai kitaip mato tiek žmogų, tiek jo sveikatą. Šamanas ar koks užkalbėtojas nepriima esamų gydymo metodų kaip tobulų, jis turi savo ligos ir sveikatos suvokimą.
Žvelgiant į istorinę medicinos raidą, galima matyti kelis aiškius ligos ir terapijos supratimo etapus, ligos ir ligonio santykio nuostatas. Viena iš plačiau paplitusių traktuočių – liga yra bausmė už kaltę. Ar žmogus pats nusižengė, ar tai turi iš prigimties, vis tiek privalo kaltę išpirkti aukomis ar maldomis.
Antikos ar viduramžių gydymo specialistai ieškojo būdų, kaip palengvinti sergančiojo kančias, sumažinti galimybes numirti. Tam pasitarnavo tiek žmogaus anatomijos pažinimas, tiek visuomenės patirties apibendrinimas. Ne tik maldomis, bet ir žolėmis buvo gydoma per visą rašytinę žmonių istoriją, o tai jau visai kitoks požiūris į ligą, ligonio ir terapijos santykį. Ne kaltė tampa gydymo priežastimi, bet priežastinio ryšio supratimas. Tai jau mokslinio požiūrio pradžia, mokslinės medicinos radimasis.
Taigi turime kol kas dvi ligos traktuotes: liga, kaip kaltės pasekmė, ir liga, kaip kūno veiklos sutrikimas. Aišku, kad ir gydymo samprata čia tiesiogiai skirsis: vienu atveju – malda ar auka, piktų jėgų išvijimas, antru tenka ieškoti priežasties ir to žinojimo (arba manymo) pagrindu naikinti ligą.
Lyg ir būtų aišku. Deja, pasaulis yra daug margesnis ne norėtųsi. Tai klausimas tas pats: kas gi serga, kas vadintina susirgimu? Nors, atrodo, kad sveiko proto pakanka visiems, bet medicinoje... Kas yra gydoma: liga ar ligonis? Klausimas ne tiek filosofinis, kiek praktinis. Dabartinis gydytojas ar gydymo įstaiga primena pramonines technologijas. Yra nukrypimas, kuris aprašytas žinynuose, toliau turime taisyklių sąrašą arba schemas, jos ir taikomos „remontui“. Kas yra žmogus, joms visai nesvarbu. Yra schema, ji pritaikoma, o gydytojas už išgydymą neatsako. Jis tiesiog atlieka pareigą – taiko schemą. Ligonis tampa tik atskiru ligos nešiotoju, statistiniu vienetu.
Technologinis medicinos taikymas paverčia ją gamybos rūšimi. Čia dar prisideda pinigų poreikis. Įstaiga ar gydytojas gauna lėšas iš draudimo fondų ne už gydymą, o už atomizuotų pacientų kiekį. Jie visi statistiškai vienodi, nužmoginti. Todėl gydomos ligos, tiksliau, jų pasekmės, o ne žmonės.
Kitoks požiūris vadinamosios holistinės medicinos. Ji net bando formuluoti naują tikslą – žmogus, kaip visuma, turėtų būti medikų objektu. Tiesa, prie to einama palaipsniui: atrandama, kad žmogus dažnai serga keliomis ligomis, kelių vaistų sąveika žmoguje tampa nenuspėjama, rūpinantis fiziniu aktyvumu, būtina peržiūrėti asmens mitybą. Kitaip sakant, žmogus yra daugiaplanė būtybė ir jo sveikata taip pat įvairialypė. Tiesa, ir šiame požiūryje dar išlieka atskiri aspektai. Aromaterapeutas nepastebi didesnių kūno fiziologinių nukrypimų, kardiochirurgas retai domisi asmens darbo sąlygomis, psichiatras – mityba ir t.t. Kiekvienas rūpinasi viena, gal ir svarbia, veiklos puse. O kas sujungs į visumą? Vis labiau pripažįstama, kad žmonės gali sirgti daugeliu ligų iš karto, pripažįstama, kad vaikystėje sukauptos problemos (fizinis neveiklumas ar stresas) bus aibės ligų priežastimi, pripažįstama, kad paveldimumas gali stipriai pakeisti žmogų, bet ir jo paties veikla gali stabdyti neigiamus paveldimus organizmo kitimus, pripažįstama, kad aplinka veikia asmenį, jog pastaroji gali kardinaliai psichiškai ar fiziškai pakeisti, nežiūrint į jo paveldimas savybes ir t.t. Suvedus jau turimas žinias į vientisą žmogaus modelį tampa įmanoma nustatyti „normą“, t.y. tuo metu priimtiną sveikatos ir sveikatingumo sampratą. Iš to ir seka galimybė suvokti „nukrypimus“, t.y. ligas. Pastaroji negali būti vieną kartą visam laikui apibrėžta dėl vienos priežasties – visuomenė ir jos nuomonės kinta. Tai, kas vienai istorinei ar geografinei bendruomenei yra „norma“, kitai gali tapti „liga“. Indijos ar Rubenso moterys yra gražios ir sveikos tuomet, kai jos turi didelį svorio perteklių. Dabar visas pasaulis kovoja su šiuo reiškiniu. O psichikos ligos: per pastarąjį šimtą metų radosi per tūkstantį naujų ligų, kurių „nežinojo“ ankstesnės visuomenės. O tai, kas šimtmečius traktuojama kaip nukrypimas, tapo medicinine norma.
Reziumė. 1. Griežtai kiekvienu atveju apibrėžti ligą ar susirgimą jokia medicina negali. Jis pernelyg daug kinta.
- Piktnaudžiavimas gydymu privertė atsisakyti vien ekonominio taupymo priemonių – mirtys per brangiai kainuoja.
- Žmonija palaipsniui eina prie visuminio asmens suvokimo modelio, kuris pereina ir į medikų lygį. Randasi holistinė medicina, kuri iš esmės galėtų bandyti apibrėžti normą ar ligos atvejus, atsižvelgiant į visuomenės išsivystymo lygį, jos galimybes ir poreikius.
Susiję straipsniai
