Vytautas Valevičius. Ar medikai turi savo etiką?(1)

Lyg ir keistas klausimas. Yra tokia specialybė, yra žmonių grupė, yra istorija. Tačiau didžiausia problema yra visuomenės lūkesčiai. Kai kurie medikus prilygina dievams, kiti sako, kad jie nieko neišmano. Abu kraštutinumai negeri jau tuo, jog žmones lygindami su didvyriais ar herojais susiduriame su medicinos darbuotojų įvairove: yra atsidavusių savo profesijai idealistų, yra ir pragmatikų, kurie mano, kad ši specialybė leidžia gerai uždirbti. Galima tvirtinti - mažiau tikėkitės, daugiau protaukite ir tai leis pasiekti didesnę sėkmę.

Reklama

Medicinos tikslas – išgydyti ligonį. Bet kartais situacija nepavydėtina: nori padėti, bet negali. Elementarus pavyzdys – neišgydoma liga ar trauma. Deja, žmogiškųjų ligų vis daugėja ir vėliau vargu ar jų sumažės.

Antra ryškiausia gydymo etinė problema yra ta, kad gydytojai ar kiti specialistai kartu ar pavieniui priima sprendimus už sergantįjį ar pacientą. Aš jau nekalbu apie eutanaziją, čia atskiras problemų ratas. Net vėžio gydymo klausimas turi savo moralinius aspektus. Pavyzdžiui, ar gydyti įvairiais būdais vėžinį ligonį ir pratęsti jo gyvenimą keleriems ar net keliolikai metų, iš kurių paskutiniuosius jis praleis ligoninėse ir stipriai kentėdamas skausmus, ar pasakyti tai aiškiai ir leisti maloniai praleisti likusius kelis mėnesius ar vienerius metus savo malonumui.

Galima nesunkiai patekti į tokią sritį, kur medikų subjektyvumas yra akivaizdus. Sakykime, psichiatrija. Jos istorija akivaizdžiai parodo galimybes traktuoti tas pačias būsenas visai priešingai. Jei prieš šimtą metų būtume pasakę, kad nutukimas yra liga, būtume likę nesuprasti. Dabartinis JAV ligų sąrašas oficialiai jį pripažįsta liga. Kodėl taip atsitiko – kita istorija, aš noriu pabrėžti tik vieną bruožą: anksčiau antsvoris buvo gero gyvenimo požymis, o dabar medicina tai įvardija kaip neigiamybę.

Galiu parinkti dar ne vieną dešimtį pavyzdžių iš šios medicinos srities apie ligų klasifikacijos neapibrėžtumą ir subjektyvumą, bet logiškesnis klausimas yra – o kas sprendžia? Čia nesunku susidurti su situacija, kai psichiatrai gali pripažinti politikus nesveikais ar net ligoniais, nes jiems taip atrodo. Tuomet valdžių pasidalijimo skalė atrodys taip: vykdomoji valdžia, psichiatrai, politikai. Ką psichiatrai nuspręs, tas ir bus. Nepatinkamas gali būti paskelbtas neveiksniu, ir tai tik istorijos pradžia. Taigi turime medicinos rūšį, kur mediko sprendimas gali maksimaliai pakeisti kitų žmonių gyvenimą. Ir aiškus klausimas – o kas įgaliojo tą specialistą? Ar jam užtenka moralinių savybių ir mokslinių žinių atsakyti už sprendimą? Istorija neleidžia nei vienareikšmiškai pripažinti tokią teisę, nei jos atmesti.

Viena iš didesnių moralinių medicinos problemų yra teisė daryti žalą. Pradėkim nuo vaistų. Ko gero, visi gydytojai žino, kad nėra gydomosios priemonės, kuri neturi pašalinio arba neigiamo padarinio. Jeigu per dažnai vartoji aspiriną, gali išvengti insulto ar infarkto, bet turėsi skrandžio opą. „Nekaltų“ vaistų nėra. Vadinasi, gydytojas, skirdamas kokią nors priemonę nuo ligos, būtinai „sužalos“ žmogaus organą ar sistemą. Ryškiausiai tai atsiskleidžia vartojant antibiotikus. Viena liga lyg ir išgydoma, o žarnyno mikroflora rimtai sužalojama. Nors tai tik keli pavyzdžiai, bet vėlgi problema: ar gydytojas prisiima atsakomybę už susargdinimą nuo gydymo? Šalia esanti ne tiek moralinė, kiek socialinė problema - nereikalingai paskiriami vaistai ir tyrimai bei procedūros. Lyg pinigai sprendžia viską.

Dar viena ne mažesnė problemų aibė yra susijusi su žmogaus organų šalinimu ar persodinimu. Tarkim, kai kurios religijos šalininkai nepripažįsta kitatikių organų persodinimo, ką tuomet turėtų daryti medikas? Net paprastas kraujo perpylimas gali sukelti konfliktą su pacientu ar jo artimaisiais. Ir vėl dilema: sutikti ar prisiimti atsakomybę pačiam sau? Apskritai chirurgo specialybė yra moraliai rizikinga, kiekvieną kartą gali gauti nelauktą rezultatą. Tiesa, gali tapti abejingu ir veikti pagal vadovėlius ar instrukcijas, tuo lyg ir atsikratydamas pareigos spręsti pačiam. Įprastoje situacijoje tai veikia, bet pasitaiko ir ypatingų. Čia ir vėl grįžtam prie klausimo: kas atsakys už sprendimą?

Ne mažiau diskusijų apie moralę sukelia ir apvaisinimo bei aborto klausimai. Medikas čia tarsi atsakingas, nes vykdo procedūras, bet jų galimybes nustato kiti. Pavyzdžiui, bažnyčia.

Bene ryškiausios medikų darbo moralės problemos atsispindi normos nustatymo srityje. Ką vadinti liga ar susirgimu, ką vadinti norma, ką įvardinti kaip sveiką gyvenseną ir mokslu pagrįstą gydymą? Šamanas, žiniuonis, homeopatija ar akupunktūra – leistini metodai ar šarlatanizmas? Gydymas kvapais ar mineralais gali keisti tradicinę mediciną ar tik ją papildyti? Klausimų sąrašą reikėtų tęsti, o atsakymų lyg ir neturime.

Vietoje išvados. Neidealizuojant medikų profesijos, galima pabrėžti, kad ši specialybė reikalauja papildomų moralinių savybių nei kitų grupių. Kaip sakydavo senovės romėnai, kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui (Quod licet Jovi, non licet bovi). Medicinos darbuotojas privalo turėti kai kurias savybes, kurios nebūdingos jam esant už profesijos ribų. Autobuso vairuotojas taip pat atsakingas už vežamų keleivių sveikatą ar ne gyvybes. Tačiau slaugytojas, sanitaras ar gydytojas dirba kitaip. Jo ir atsakomybė kitokia. Nors šios profesijos darbuotojai nuolatos patenka į moralines problemas, kurias sukelia tik jų veikla, tačiau ne visi sugeba jas išspręsti ar net sužinoti sprendinius.

Mediko su ligoniu, mediko su kitu medicinos darbuotoju, visuomenės ir medicinos santykiai nuolatos kinta. Dažniausiai jie nėra formalizuoti ar užrašyti. Moralė ir skiriasi nuo teisės tuo, kad ji beveik nerašytinė. Todėl medicinos kodeksai ar priesaikos yra gerai, bet įgyvendinami jie tik tuomet, kai tampa priimtini patiems darbuotojams, medicinos darbuotojams.

Matome dvi sritis: etiką ir dorovę. Etika tėra tik mokslas, kuris bando apibendrinti tas dorovės normas, siekius ir taisykles, kurios lydi atskirą veiklos rūšį. Mūsų atveju – mediciną. O siekiai ir idealai gali būti kuriami visos bendruomenės, visos visuomenės. Taigi joks medicinos veikėjas negali nusišalinti nuo savo specifinių moralinių problemų ir spręsti jas bendrų visuomenės idealų pagrindu. Paprastas visiems žinomas pavyzdys - kyšis. Sumažinti jį medicinoje galima tik kartu jį apmalšinus kitose visuomenės gyvenimo srityse, įdiegus visur nepakantumą korupcijai kaip moralės normą. Tuomet gal nebereiktų akcijų, o liktų nuolatinis darbas.