Vytautas Valevičius. Kaip ilginti gyventojų amžių?(3)

Kaip negražiai juokavo Markas Tvenas, yra trys melo rūšys: melas, didelis melas ir statistika. Humoristas nebuvo pažįstamas su mokslu, todėl nežinojo nieko apie televizorių, internetą ir manipuliaciją žmonėmis. Sociologija yra mokslas ir jei blogi žurnalistai nesugeba jo suvokti, tikriausiai mokslininkai čia mažiausiai kalti. Aišku, kad ne visiems lemta būti sociologais, todėl tyrimų rezultatus privalo aiškinti tie, kurie juos supranta ir sugeba išdėstyti suprantama kalba. Čia kaip medicinoje – geras chirurgas retai mokės puikiai išdėstyti publikai ligos pašalinimo veiksmus.

Reklama

Taigi turime tokį medicinos sistemos veiksnumo priemonę kaip vidutinis gyventojų amžius toje šalyje. Dar yra ir numatomas vidutinis gyvenimo ilgis, jis aišku, skiriasi, bet kol kas tai nelabai svarbu. Lietuva vis velkasi Europos uodegoje, todėl norėtųsi skubiai pagražinti vaizdą. Kelios iliustracijos. Vidutinė gyvenimo trukmė klasikinėje Graikijoje - 20-30 metų, senovės Romoje - 20-30, viduramžių Anglijoje - 20-30, 1900–1909 metais pasaulio vidurkis sudarė apie 30-40 metų. (Vikipedija). O dabar kiek naujesni europietiški duomenys iš Anglijos. Pagal juos žiūrint į vyrus ir jų gyvenimą iki mirties, Lietuva pati paskutinė|:

Nusipelnėme gyventi geriau, kiek kartų kartota ir veik nieko nedaryta. Padėkot reikia buvusiems Sveikatos komiteto nariams ir ministrams, kad jie paliko Lietuvos žmones ant bedugnės krašto ir nieko nedarė. Jiems gi viskas gerai, nesvarbu, kad ne vienerius metus šalis pirmavo pagal nusigėrusių bei nusižudžiusių skaičius. Tai ne jų darbas ir nuopelnas. Gaila, kad rinkėjai to jiems neprimena ir situacija kartojosi.

Taigi paverkus tenka blaivia galva pažiūrėti, kas dabar yra daroma teisingai, o kur klystama. Aišku, visko apimti nepavyks, o ir to nereikia. Pirma, ką reiktų paryškinti, tai sveikatos ir gydymo sistemų atskyrimą. Nors pas mus yra Sveikatos apsaugos ministerija, tačiau iki šiol ji užsiimdavo gydymu, tam skirdama per 97 procentų visų pinigų ir pastangų. Sveikam žmogui gydymo nereikia, gydomas tik ligonis. Todėl sveikata turi užsiimti tie, kurie žino ir moka mokyti tuos, kuriem svarbu išlikti nesusirgusiems iki pat mirties. Vadinasi, pagal šią strategiją mūsų valstybė toli gražu ne paskutinė. Gal net pirmaujanti, nes kitur to veik nėra. Šios srities specialistų rengimas – teisingas žingsnis sveikos bendruomenės link.

Kodėl taip galima teigti? Pagal mirties priežastis Lietuvoje statistiškai pirmauja neinfekciniai susirgimai. Trys pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys 2017 m. sudarė 83 proc. visų mirties priežasčių. Jeigu tiksliau, tai nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, t.y. 56,1 proc., nuo piktybinių navikų – 19,9 proc., o nuo išorinių mirties priežasčių – 7 proc. visų mirusiųjų. Jau matydami šiuos duomenis, galime numanyti, jog didesnė širdies ir vėžio susirgimų priežastis dažnai slepiasi po nesveika gyvensena. Specialistai visame pasaulyje randa įvairiausias mūsų gyvenimo būdo klaidas ar ydas: pernelyg didelį sėdėjimą biuruose, skubotą ir gana ydingą valgymą, nesugebėjimą rasti pakankamai laiko poilsiui ir miegui. Bet tai apibendrintai. Visi lyg tai ir žino, bet blogi politikai nieko nekeičia. Jiems ir taip gerai.

Tiesa, čia reikia matyti dar vieną dalyką, į kurį dažnai nekreipiamas dėmesys. Negalima „išgydyti“ visos visuomenės ir iš karto, net jei žinomos ligos ir gydymo būdai. Galia „pagerinti“ statistiką, išskiriant paskiras grupes ir dirbant su jomis. Taip PSO siekia sumažinti vaikų iki 5 metų mirtingumą visame pasaulyje, nes tai gerokai keičia matuojamą rezultatą. Lyg ir viskas gerai, bet alkanų ir blogai prižiūrimų vaikų gausa tikriausiai nėra visuomenės tikslas. Vadinasi, tenka pradėti rūpintis ne tik higiena, bet ir švietimu bei socialine pagalba. Jei tokia parama teikiama visiems, tai ji veik visuomet būna neefektyvi, ką dažnai galima matyti Afrikos šalyse. Keista, Lietuvos politikų galvose taip pat – kovojama už gimstamumo didinimą, tuomet padidinamas už vaikų pašalpas geriančiųjų skaičius ir dėl kenčia tie patys vaikai, kuriems nebelieka galimybių tapti normaliais piliečiais, o ne asocialiomis ypatomis. Panašiai ir kovojant su alkoholizmu: didinami mokesčiai ir pigiam, ir brangiam alkoholiui. Ir visai nesuvokiama, kad nuo brangaus viskio gėrimo ligoniu netapsi – tam tiesiog neužteks pinigų. Todėl reikia mokytis iš Anglijos, kurioje įvedamas „apatinis“ mokestis pigiam alkoholiui ir alui, kurio pasekmės visuomenei liūdniausios.

Galiu dar ir dar kartą kartoti, kad dauguma ligų, kurios žudo aukštos ekonomikos bei kultūros šalių žmones, yra ne užkrečiamos ar perduodamos, o savo pačių „susikurtos“. Ne kas kitas, o ji pati „pasigamina“ tas ligas. Todėl pagrindinis būdas jas mažinti ar net likviduoti yra ne tiek medicininis, kiek visuomeninis arba socialinis. Nutukimas, per didelis sėdėjimas prie kompiuterių, regėjimo bloginimas įvairiais prietaisais ir daug kitų susirgimų turi būti mažinami gyvensenos pakeitimu, o tai ne medicina, o visai kas kita. Ateityje visuomenės sveikata daugiau priklausys ne nuo pačių tobuliausių gydymo būdų ar nuostabių gydytojų, bet nuo sugebėjimų sukurti kiekvienam tokią aplinką, tokį gyvenimą, kuris ribos būtinumą kreiptis į gydytoją ar gydymo įstaigą.