Vytautas Valevičius. Kas yra senėjimas?

Ne vienas populiarusis ar net mokslinis straipsnis bando parodyti, kad pasaulis senėja. Kai kuriose valstybėse taip ir vyksta, tačiau kitose jaunesnieji gyventojai sudaro absoliučią daugumą. Tiesa, tai vadinamosios trečiojo pasaulio šalys, bet jos irgi yra viso pasaulio dalis. Bandysiu į senėjimą pažvelgti atidžiau.

Reklama

Kaip ir būtina tikroje diskusijoje, pradėti reikia nuo tikslinimo. Apie ką kalbama. Pirma, kas turi būti visuotinai pripažinta, senėjimas yra vyksmas, procesas. Antra, jis apima visas gyvo žmogaus būties puses. O pastarųjų yra be galo daug. Todėl kiek supaprastindamas, apsiribosiu, mano manymu, esminėmis jo ypatybėmis.

Pirmiausia akin krinta žmogaus kūnas. Čia veik visi sutinka, kad senėjimas prasideda su individo gimimu. Aišku, tai tik metafora, literatūrinė priemonė. Kol nepatikslinome, kas gi yra senėjimas, apie jį beprasmiška kalbėti. Taigi biologiniai organizmai gimsta, auga bei vystosi ir absoliuti dauguma jų nyksta, miršta. Kaip tik paskutinė stadija susijusi su tiriama sąvoka. Štai enciklopedijoje rasime: „Senėjimas – negrįžtamas procesas, kurio metu gyvasis kūnas (organoidas, ląstelė, audinys, organas, organų sistema – visas organizmas), nuo susidėvėjimo keičia struktūrą, funkcines galimybes ir savybes. Senėjimo paskutinė stadija – mirtis. Už senėjimą atsako įvairūs iki šiol galutinai neištirti biologiniai mechanizmai“.

Viskas būtų beveik aišku, jeigu ne žmonės. Mes taip dažnai vartojame žodį senas, kad jo prasmė gerokai nusitrynė. Sakykim, kas yra senas žmogus? XIX amžiuje senolis buvo perkopęs 40-metį. Praeito amžiaus viduryje 60 metų žmogus buvo rimtas kandidatas į ilgaamžius. Mūsų laikais šimtamečiai ne tik nestebina, bet ir greitai taps nauja norma. Kiek bendriau galima tvirtinti, kad žmonių, kaip biologinės rūšies, populiacijos individo gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Viduramžiais „senas“ buvo trisdešimtmetis, XIX amžiuje 40-metis, o dabar ir 60-metis gali jaustis pakankamai jaunas. Tai daro tiesioginę įtaką ir paties senėjimo supratimui bei moksliniam aprašymui. Žmogus, kitaip nei kitos gyvūnų rūšys, daugiau gyvena socialinėje aplinkoje. Jo biologinis amžius ir kaitos procesas esmingai veikiamas egzistuojančios visuomenės gyvensenos. Skirtingose geografinėse ir socialinėse vietose individo gyvenimo trukmė gali įvariuoti nuo 20-30 iki 100-120 metų. Todėl vienareikšmiškai apibrėžti žmogaus senėjimą net biologiškai yra netikslu. JAV asmuo iki 21 metų traktuojamas beveik kaip vaikas (jis negali pirkti alkoholinių gėrimų), o daugelyje Afrikos šalių tas amžius yra būdingas stipriems vidutiniokams, kurie  sukūrė šeimas  ir jau auklėja vaikus. Ilgiausiai gyvenęs žmogus, kurio gyvenimo trukmė užfiksuota ir įrodyta dokumentais, buvo 122 metų sulaukusi prancūzė Žana Kalman. Tiesa, net gyvūnų pasaulyje žmogus atrodo ne pats ilgaamžiškiausias. Palyginkime:

Vienas mokslininkas iškėlė hipotezę, kad gyvūnai paprastai gyvena 10 kartų ilgiau negu trunka brandos laikas. Pavyzdžiui, šuo suauga per 2 metus, o gyvena iki 20-ies. Žmogus subręsta per 18-20 metų, vadinasi, jis turi gyventi 180-200 metų. Išvada gana aiški – žmogus, kaip biologinis rūšies atstovas, gali išgyventi 150–200 metų. Tai nėra „plika teorija“, ji randa savo vietą, pavyzdžiui, dabartinėje Japonijoje. Tačiau ką reiškia gyventi? Sakysim, medicina gali pratęsti ligonio kūno funkcionavimą gana ilgai, tačiau ar tai mes vadinsime gyvenimu? Turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus  išbūna komos būsenos dešimtmetį. Ar tai reiškia, kad jis pagyveno 10 metų ilgiau? Abejoju. Gyventi - tai nereiškia gulėti ligoninės palatoje, o veikti, bendrauti - būti visateisiu bendruomenės nariu.

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, paprastai pereina tam tikrus gyvenimo etapus. Kūdikystę, vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą ir... Sakoma, kad senatvė ateina nelaukiama. Tai tiek sena lietuvių išmintis, kad nebeatitinka tikrovės. Šita patarlė buvo reikalinga, kai žmonės negaudavo pensijos ir dažniausiai dirbdavo fizinius darbus. Tų galių išsekimas reikšdavo tam tikrą nuosmukį, pabaigą. Tokia linija būdavo ryški ir stipriai jaučiama. Dabar ir gamyba, ir buitis radikaliai pasikeitusios. Vis daugiau žmonių dirba galva, liežuviu, o ne rankų ar kojų raumenimis. Todėl biologiniai kūno resursai išsenka ne taip ryškiai, kartais randasi ir priešingas procesas. Sukauptas patyrimas vyresnio amžiaus asmenį gali padaryti išmintingesnį, ko jaunystėje nepavyksta pasiekti.

Taigi senėjimu galima vadinti asmenybės biologinių, socialinių, pažintinių funkcijų pasikeitimo procesą, kai jis pereina iš vienos apibrėžtoje visuomenėje apibrėžtos vietos (vaikas, jaunuolis, subrendęs, senolis) į kitą. Šis etapas susijęs su daugelio bendruomenių materialine parama (pensija), specialiomis lengvatomis pagal amžių, padidėjusiu ligotumu ir pasikeitusiais socialiniai įpročiais. Galiu dar kartą pažymėti, kad senėjimas ir senatvė yra santykinės sąvokos: žmonės kinta, bet kitimo kryptis ir greitis gali būti reguliuojami.

Kintant organizmo funkcijoms, būtina pakeisti ir mitybą – tiek maisto rūšys, tiek jo kiekis visuomet pasikeičia. Todėl rūpintis ir suvokti, kad tai, kas buvo prie keletą metų, jau praeitis, reikia valgant kasdien. Organizmas prie daug ko pripranta, bet ne prie visko. Todėl nereikia prievartauti savęs ir valgyti tai, kas pripažinta oficialiai sveiku maistu. Ta kategorija stipriai komercializuota, todėl pavojinga.

Apie mankštos būtinumą nebenoriu ne užsiminti, nes nenaudojamas organas nunyksta. Vadinasi, kasdienis, nors ir santūrus fizinis krūvis išsaugo organizmo galias veikti tiek ekstremaliais atvejais, tiek priešintis infekcijos ir kitoms, nuolatinėms „ligoms“. Nenorite sirgti – būkite sveiki.

Nežinia kodėl, bet sureikšminant tik gydymą, pamirštami elementarūs, tačiau būtini dalykai. Žmogus turi būti su kitais. Žinome, kad tai visuomeninis padaras. Jeigu jis užsisklendžia, užsidaro, tai iš jo gana greitai „išnyksta“ žmogiškumas, jis pasidaro savo paties šešėliu, prisiminimu. Vienas iš ryškiausių senėjimo požymių yra socialinių ryšių nutraukimas. Dirbantis žmogus visuomet yra kolektyvo dalis. Išėjęs iš jo, individas nebetenka žymios dalies tų per jo gyvenimą užsimezgusių saitų. Atrodytų, kad tokioje situacijoje nieko baisaus nėra. Bet iš tikro prasideda dehumanizacija. Žmogus be visuomenės, be bendravimo nusiasmenina. Vienatvė, kaip pasekmė, jau griauna visuomenę ekonomiškai, socialiai ir mediciniškai. Todėl viena iš svarbiausių dabartinio senėjimo problemų ir yra asmenų desocializacija bei  paieška būdų, kaip mažinti tuos nuostolius, kuriuos ji sukelia.

Man atrodo, kad senėjimas nėra problema. Problemos atsiranda ten, kur paliekamos „skylės“ žmonių bendravime ir bendradarbiavime. Žmogus gimsta visuomenėje ir gyvas tol, kol jis jai reikalingas. O reikalingas žmogus gali būti ir 15, ir 95 metų. Kai mokėsime jungti ir jungtis, tai nebeliks senatvės.