Vytautas Valevičius. Ko reikia mokyti sergantį?

Truputį keistas klausimas. Atrodytų, kad ligonį reikia gydyti, o ne mokyti. Tačiau priminsiu ne visai teisingą, nors ir seną posakį, kad ligą nugalėti gali tik du: gydytojas ir ligonis bendromis pastangomis. Aišku, jog rimtos traumos atveju žmogus be sąmonės sunkiai padės chirurgui. O štai su lėtinėmis ligomis visai kitas dalykas. Čia gydytojas ne visada ir ne visaip sugebės padėti. Kartais ligonis ir jo aplinkiniai ligą išmano geriau nei jį prižiūrintis specialistas. Bet tai – ribos, kraštai. Daugeliu atvejų vien medikų pastangų nepakanka, tenka vienyti ir vienytis.

Reklama

Mokyti ir mokytis teks visiems. Tik labai maža dalis žmonių nesusiduria su liga ar didesne trauma. Vadinasi, kalbame apie visuotinį dalyką. Tiesa, kai kuris amžius ir kai kurios ligos riboja tų žmonių lauką, bet tai tik nedidelis skirtumas. Išvada labai paprasta: sirgti reikia mokėti. Dar daugiau, neišmokus gydytis, teks stipriai kentėti.

Pradėkim nuo pradžių: vaikai išmokomi gulėti lovoje, kai pakyla jų temperatūra. Jie maitinami kiek geresniu maistu, jei jo yra. Jiems sudaromos ypatingos miegojimo ir buvimo sąlygos. Kitaip sakant, sirgdami jie tampa kitokie. Todėl galima tvirtinti, kad ligoniai yra kitokie žmonės. Tiesa, vieni serga lėtinėmis, kiti – ūminėmis ligomis. Dar būna ilgalaikiai ar nuolatiniai ligoniai, trumpalaikiai, arba ūminiai. Kaip pirmos grupės pavyzdį galima nurodyti sergančius diabetu ar AIDS, antrajai priskirčiau gripu ar tymais besigaluojančius. Žmonių elgesys turi padėti organizmui ir sąmonei nugalėti susirgimą, tačiau jo pobūdis skirsis, priklausomai nuo grupės. Ūminis susirgimas dažnai yra netikėtas, todėl geriau žinoti, kaip išgyventi. Ir tai ne metafora, nes nemaža atvejų, kai nemokšiška susirgusio ar jo aplinkos elgsena nuvaro į mirtį.

Sveikatos mokymas gali būti išankstinis ir būtinasis. Pirmasis yra artimas sveikatos švietimui, galimas mokyklose, technikos koledžuose, kolegijose. Antrasis skirtas arba visiems, arba asmeniui, nedidelei grupei. Gripo epidemijos metu galima pamatyti plakatus ar videoklipus, skirtus šio susirgimo prevencijai ar profilaktikai. Tai visuotinės krypties atvejis. Mokymai, kaip gyventi su diabetu, - antro tipo mokymai. Aišku, kad griežtos juos skiriančios ribos nėra. Sakykime, moksleivių ar studentų mokymas, kaip elgtis peršalus ar pradėjus gripuoti, gali būti priskirtas abiem atvejams. O dabar jau aišku, kad užsikrėtęs, sergantis ir nemokytas elgtis žmogus nežinodamas, jog serga, platina virusą ir dėl to nukenčia visai nekalti.

Sirgti reikia mokėti. Tai – aksioma. Deja, ne visiems. Vadinasi, belieka siekti, kad šis sugebėjimas būtų daugelio žmonių žinojimo skrynioje. Tiesa, visų medikais nepadarysime, gal to ir nereikia siekti. Žinios turi būti prieinamos tuomet, kai jų reikia, o gal truputį anksčiau.

Kokias gi turime priemones joms platinti? Šiuolaikinėje visuomenėje galime pradėti nuo pamokėlių darželiuose, pamokų ir pratybų mokyklose bei kolegijose. Tai – pradinės žinios, kurios dar nepakankamai suprantamos kaip būtinosios. Priminsiu, kad Japonijoje marlinis antveidis dėvimas ne tik tam, kad neužsikrėstum pats, bet ir tam, jog nesusargdintum kitų. Pas mus darbuotojai kai kurias užkrečiamas ligas bando „pernešti“ ant kojų, darbe, visai nesirūpindami tuo, kad kolegos gaus užkratus, neišeidami iš darbo. Bene populiariausia bendravimo techninė priemonė dabar yra išmanusis telefonas, kita pagal svarbą priemonė yra kompiuteris su internetiniu ryšiu. Būsimame sveikatos švietime jie apims didesnę dalį žmonių pagal populiarumą ir mobilumą. Tiesa, paskutiniajame būtina išskirti tokius segmentus, kaip YouTube, webinarai, vikipedija, elektroninis paštas, socialiniai tinklai, tinklaraščiai, įvairiausi vaizdo kanalai ir t. t. Vadinasi, jau dabar turime daug priemonių, kurios leidžia specialistams perduoti žinias pagal poreikį visoms gyventojų grupėms.

Tuomet belieka sužinoti, ar yra tokių žmonių, kurie gali suprantamai paaiškinti, ką reikia daryti vieno ar kito susirgimo atveju. Ir kiek subtilesnis klausimas – kuo pasitikėti, esant masinei žinių pasiūlai. Bene didžiausia problema yra ta, kad pernelyg dažnai gydytojai kalba savo kalba, kurią ne kiekvienas supranta. Tuomet pyksta abi pusės, bet sveikata nuo to nepagerėja. Visai kitaip kalba žiniuonė ar šamanas, ragana ar kokia užkalbėtoja. Šamano net nereikia suprasti, jis „dirba“ savarankiškai ir atskirai nuo ligonio. Nesupratimas – jo metodas. Deja, daliai žmonių, ir nemažai daliai, norisi to paties: tu sakyk, ką man daryt, o aš tik padarysiu. Tinginystė – progreso variklis, bet su savais trūkumais.

Dabar apie pasitikėjimą ir supratimą. Visiškas supratimas įmanomas tik kai žinojimo lygiai yra vienodi. Su medikais ligoniai niekuomet nesusilygins, net jei sirgs ir gydytojai. Vadinasi, jų santykiai turi būti kiek kitokie. Pirmiausiai jie turi pasitikėti vieni kitais. Vienais dėl kompetencijos ir atsakomybės, kitais dėl poreikio įsisąmoninimo, motyvacijos. Tiesa, laikas per dažnai tam įneša korektyvas: monotonija gadina tiek teikiantį žinias, tiek jų naudotoją. Vadinasi, teks nuolat judinti „kontaktą“ dėl vienos priežasties – naikinti „įprotį“, kuris per daug automatizuotas. Jeigu lektorius skaito tą pačią paskaitą 37 kartą, tai jam pačiam tampa nuobodu. Jeigu vaikui šimtą kartų pasakysi tą patį per dieną, tai vakaro pabaigoje jis to nebegirdės.

Ryšys tarp sveikatos specialisto ir tuo metu sergančio turi būti maksimaliai patogus abiem. Pirmasis neturi būti perkrautas kitais darbais ir darbeliais, antrasis privalo turėti sau patinkančią bendravimo priemonę: kompiuterį, mobilų telefoną. Aišku, tai daugeliui atrodo kaip teorija, kaip tolimas idealas, bet turiu su tuo nesutikti- visi reikiami elementai jau yra, jie dirba, t.y. praktiškai naudojami. Belieka pereiti prie sistemos ir sistemingo jos panaudojimo.

Netolimos ateities sveikatos priežiūros sistema vis labiau remsis ne ligoninėmis, o priežiūros įstaigomis su mobiliu personalu. Konsultacija yra ne mažiau svarbi nei operacija. Tinkamai ir laiku suteiktos naudingos žinios sumažina bendruomenės išlaidas ir daro sveikatos sistemą stabilią ir palyginti nebrangią. Dabar jau aišku, jog ateities (labai artimos) visuomenė yra žinių visuomenė. Sveikatos sistema čia nėra išimtis. Norint būti sveikam, reikės žinoti, o gal jau tai tinka ir dabar?