Vytautas Valevičius. Medicina: nuo gydymo iki rūpybos

Keičiasi visuomenė, keičiasi ji ir jos struktūra, kinta ir gyvenančių žmonių amžius. XIX amžiuje žmogus gyveno vidutiniškai 30 metų, o XXI amžiuje mes matome šimtamečių gausėjimą. Ilgesnis gyvenimas yra lydymas naujų ligų ar net jų darinių. Aišku, kad viena iš didžiausių ateities problemų yra vis labiau senėjanti, vis labiau serganti visuomenė.

Reklama

Beveik visuomet gydymas yra ar buvo atskiriamas nuo globos ir slaugos. Gydytojas prižiūrėdavo epizodiškai. Tačiau per kelis dešimtmečius dabartinė senėjimo situacija tokį požiūrį smarkiai keičia. Pats savaime senėjimas nėra nei gėris, nei blogis. Jis tiesiog yra. Tačiau gana daug žmonių tai veikia taip, kad auga asmens ligotumas, o tai jau verčia nuolat reikalauti medicinos dėmesio. Plačiau kalbant, anksčiau ar vėliau žmogui reikia pagalbos arba bent paramos. Paprastai ji prasideda nuo vienų formų, o baigiasi kitomis. Europos Sąjungos politikai pasistengė tai sisteminti, todėl išskyrė tris pagalbos rūšis:

1. Socialinė priežiūra (pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas, apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose) - visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė, bet nuolatinės specialistų priežiūros nereikalaujanti pagalba.

2. Socialinė globa (dienos, ilgalaikė, trumpalaikė) - visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba.

3. Paliatyvioji slauga (pagalba) - ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti kitas fizines, psichologines ir dvasines problemas. 

Kaip bežiūrėtume, bet kuri pagalba vyresnio amžiaus žmogui atsiremia į jo gėrio siekimą, kuriame sveikata yra viena iš pirmųjų vertybių. Aišku, kad organizmo senėjimas yra sąlygotas tos mūsų struktūros, kurią mums nubrėžė gamta, bet protas su tuo nesutinka. Aišku, kad žmonės senėja skirtingai. Vieni išlieka fiziškai gana tvirti, kiti vos nulaiko puodelį. Vieni žaidžia šachmatais iki pat pabaigos, kiti nesugeba apsitarnauti patys.

Dažniau sportuojantys ir sveikiau gyvenantys žmonės sugeba patys su savo artimųjų parama pasirūpinti savimi. Tačiau vis didesne visuomenės problema tampa tie žmonės, kurie arba neturi vaikų, arba jų palikti likimo valiai. Nesiimsiu spręsti etinių problemų apie vaikų ir tėvų senatvės santykius, pažvelkime tik į pačią problemą. Manau, kad būtina išskirti tris grupes, kurios jau reikalauja didesnio dėmesio. Tai senstantys, specifinių poreikių (negalia) turintys, skurstantys žmonės. Galima „prisikabinti“ ir sakyti, kad žmogus gali priklausyti visoms trims grupėms. Tai tiesa. Bet dabar dėmesys skiriamas visuomenei, o ne paskiram žmogus aprašyti. Taigi. Senėjimas nėra problema. Problema glūdi tame, kad ne visi moka senti, o ir bendruomenės seni receptai toli gražu ne visuomet tinka dabar gyvenantiems.

Oficialiuose dokumentuose teigiama, kad senėjimas yra vienas neišvengiamų ir negrįžtamų gyvybės fenomenų, kurį lemia genetiniai, epigenetiniai ir aplinkos veiksniai bei jų sąveika. Daugialypis senėjimo procesas reiškiasi fiziologinio integralumo mažėjimu, organizmo sistemų funkcijų silpimu, didėjančiu mirtingumu. Šie pokyčiai yra daugelio degeneracinių ligų (toliau – DL), pvz., širdies ir kraujagyslių sistemos, vėžinių, neurodegeneracinių, II tipo diabeto, raumenų ir skeleto bei kitų, pagrindas. Senyvi žmonės dažniau serga lėtinėmis ligomis, mažėja jų fizinis pajėgumas, atsiranda kognityvinių, klausos, regos, balso ir kitų sutrikimų. Senstant Lietuvos gyventojams, daugės asmenų, sergančių demencijomis ir kitomis neurodegeneracinėmis ligomis.

Taigi pirmoji mokslininkų ir politikų išvada – senėjimas neišvengiamai kelią priežiūros poreikį. Jos dydis neišvengiamai augs. Tai reikalaus vis naujų ir naujų resursų. Antra, jau matoma problema – žmonių skaičiaus mažėjimas, vadinasi, taikyti senąsias metodikas, kai vieną žmogų gali prižiūrėti keli specialistai ar artimi žmonės, taps nepakeliama bendruomenei. Dar didesnė problema, jog labai nedaugelis gali teikti rimtą ir būtiną pagalbą senstančiam. Tam reikia kompetencijos ir sugebėjimų. Antraip tokia pagalba gali tapti kenkimu, o ne parama. Vien gerų norų tam nepakanka. Iš esmės senolių priežiūra tampa panašia veikla kaip slaugymas ligoninėje. Pati seno, per 75 metų žmogaus priežiūra beveik nesiskiria nuo ankstesniais metais matytos turtingų ar buvusių aukštų pareigūnų slaugos. Tai reiškia, kad ateityje masiškai nusitrins didesni skirtumai tarp socialinės priežiūros ir slaugos namuose ar net specializuotose įstaigose,

Todėl protingi planuotojai turėtų rengti žmones, vietas ir mokymus tiems, kuriems prireiks pagalbos, ir tiems, kurie ją teiks. Socialinės pagalbos ir medicininės slaugos skirtumas vis labiau mažėja, teikiant paslaugas vis senėjantiems žmonės. Netoli tas laikas, kai tai beveik sutaps. Ar spėsime pasirengti? Kol kas nematyti pastangų, paskui, aišku, brangiau kainuos.