Vytautas Valevičius. Savižudybės supratimas. Kodėl kitaip?

Nors Lietuva kai kur pirmauja, džiugesio tai nesukelia. Alkoholio vartojimo ar nusižudžiusių žmonių 1000 gyventojų skaičiumi mes vieni pirmųjų Europoje, gal net pasaulyje. Galiu patekti skaičius, bet to visai nereikia. 

Reklama

Gąsdinimai atkreipia dėmesį, tačiau nenuteikia geram supratimui. Emocijų reikia, bet mąstymas geriau. Pagal ligų klasifikatorių, savižudybė yra liga. O ligas reikia gydyti, pasitelkiant mediciną ir medikus. Problema yra ta, kad pas paskutinius patenka žmonės, kurie yra paties proceso pabaigoje. Žymiai reikšmingesnis yra suvokimas, kaip kyla noras savarankiškai pabaigti gyvenimą. O apie jį kol kas mažokai kalbama ir svarstoma.

Nors suicidas traktuojamas kaip liga, manau, kad tai ribotas požiūris. Mano nuomone, į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikro gana sudėtingo proceso pabaigą, aukščiausią įtampos tašką. Nors lyg visi ir supranta, kas gi tai yra, tačiau net čia nėra vieningumo. Ne visuomet galima tvirtinti, kad žmogus sąmoningai pabaigė savo gyvenimą, o ne padarė tai netyčia. Bet ir tai ne viskas. Net priežasčių, sukeliančių šį reiškinį, vardijama ne viena dešimtis.

Tačiau mano dėmesį labiau patraukia kita pusė. Ar galima vienaip ar kitaip skatinti ar lėtinti šį reiškinį, vadinamą liga? Juk gripas, Ebola ar alkoholizmas yra stabdomi, mažinami.

Toks pavyzdys. 1990 metais Lietuvos keliuose žuvo 1001 gyventojas, arba 26,9 skaičiuojant 100 000 gyventojų. 2008 metais žuvo 499 gyventojai, arba 14,9 skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų. 2014 metais žuvo 265 žmonės, arba 9,1 skaičiuojant 100 tūkst. Žūčių Lietuvos keliuose sumažėjo ženkliai. Aš nesiimsiu aiškintis, kodėl taip įvyko, noriu tik pasinaudoti tuo kaip pavyzdžiu. Taip yra, kai visuomenė su savo struktūrų pagalba mažina neigiamą socialinį reiškinį.

O dabar kita statistika grafiškai (1 pav.).

Nenoriu smarkiai keikti mūsų medikų ir visos medicinos, bet situacijų skirtumas akivaizdus. Būtina tik tvirtinti, jog ne vieni medikai yra už tai atsakingi. Kovą su mirtimis keliuose vykdė paskiri individai, vietinės bendruomenės ir įvairios bendrijos bei valstybė. Ir kaip matome, jungtinės pastangos davė vaisių – rezultatas akivaizdus. Tiesa, procesas nesibaigė, bet kai kurios pergalės jau yra.

Ar galima panašiai elgtis su savižudybėmis? Ir taip, ir ne. Lietuvai nesunku buvo perimti kitų šalių patirtį, mažinant aukų skaičių keliuose. Pačios įvairiausios programos buvo perkeliamos iš kitų šalių, t.y. pritaikytos mūsų sąlygoms. Deja, perkelti kitų, ypač tolimų, patyrimą, įgytą kitur, – negalima. Jeigu tai būtų virusas, tai jie visame pasaulyje vienodi. Savižudybės turi nacionalinį ir net vietovinį pobūdį. Tai, kas tinka Japonijai ar JAV, greičiausiai visai netiks mums. Taigi teks patiems padaryti tai, kas buvo bandoma perkelti iš kitų, t.y. kurti savo šalies suicidų modelį. Mano nuomone, jo kūrimas atrodo taip (2 pav.).

Dar kartą noriu pažymėti, kad savižudybė nėra liga. Ji yra socialinis reiškinys, kuris baigiasi bandymu, sėkmingu arba ne. Pastarąjį reikia stabdyti arba padėti individui. Čia jau reikia ir medicinos. Tačiau pats reiškinys yra kaip ir priklausomybės – kilęs iš visuomeninio gyvenimo. Sakykim, priklausomybė nuo interneto buvo negalima prieš keliasdešimt metų, nes tiesiog nebuvo interneto. Priklausomybės nuo SMS neįmanomos nesant mobilaus telefono. Taip ir suicidas yra tam tikros visuomenės bjaurus reiškinys.