Internetas ne tik užkariavo pasaulį, bet ir tapo didžiausiu autoritetu. Kai tik reikia sužinoti kainas, filmų pradžios laiką, gauti bilietus į autobusą ar lėktuvą – ši priemonė veikia vos ne idealiai. Jei norime sužinoti žodžio prasmę ar net išversti į kitą kalbą – kreipiamės į internetinius žodynus: ir patogiau, ir pigiau. Vietoje enciklopedijų – paieškos sistemos, vietoj konsultacijų – interneto puslapiai. Daugelis net mano, kad viskas, kas skelbta, ten yra tiesa. Lygiai kaip tarybiniais laikais: „Apie tai laikraščiai rašė“, „Tai per telrviziją rodė“. Beje, tiek laikraščiai, tiek ta pati televizija melavo tada ir dabar. O kaip su internetu?
Labai labai seniai, prieš keleta šimtmečių, F.Bekonas skelbė – „Žinojimas – jėga“. O pereitame amžiuje vyravo posakis: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“. Deja, šiais laikais tie tvirtinimai nebeatitinka realybės. Ir tai įvyko todėl, kad mes gyvename informacijos pertekliaus metu. Nesigilinsiu į visas realaus gyvenimo problemas – apsiribokime žiniomis, skelbiamomis per internetą. Mane domina, kiek juo galima pasitikėti, kai domimasi sveikata ir sveikatingumu.
Internetas yra pasaulinis tinklas. Ir retas populiaresnis portalas apsieina be sveikatos skirsnio. Beveik visi pasaulyje populiarūs dienraščiai taip pat turi šiuos skirsnius. Belieka tik įvertinti, kiek jie atitinka tiesą ir objektyvumo kriterijus. Aišku, sunku tiesiog nurodyti tuos puslapius ir pasakyti, kad jie meluoja. Bet yra ištisas srautas įvairių šalių puslapių (Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir t.t.), kurie, švelniai sakant, meluoja ir neraudonuoja. Pustiesės sakymas juose laikomas gero tono ženklu. Net Anglijos laikraštiniai portalai neretai vaikosi sensacijų ir tiesos sakymas nueina į antrą ar net trečią planą.
Kritiškai žiūrint į tokią veiklą, reikia atskirti žinias, arba informaciją, nuo patarimų. Skelbimas, kad Rusija tuoj turės vaistus nuo AIDS, yra sensacija. Ją patikrinti bus galima gana greitai. Bėda tik ta, kad už tokią melagingą žinią niekas nebus atsakingas, kaip ir už rinkiminius pažadus. „Na, nepavyko, ir kas...?“. Tokių žinių pilna ir jos užima 80- 90 proc. populiarių sveikatos antraščių ploto. Neteiksiu pavyzdžių, nes autoriui gali kilti teisinių problemų. Vadinasi, reikia labai kritiškai žvelgti į teikiamas žinias ir nepatingėti patikrinti jas iš kelių nepriklausomų šaltinių. O tai reiškia, kad peržvelgiame ne citavimą, o šaltinius, t.y. iš kur pasemta žinia. Garantuoti, kad tai užtikrins absoliučiai patikimą žinojimą, aišku, negalima, bet patikimumas artės prie mokslinių tiesų lygio.
Daug svarbesnė yra patarimų peržiūra. Čia turime ir pareiškimų apie geriausią dietą, gydymą (ir garantuotą išgydymą) nuo vienos ar kitos ligos, vaistų pasiūlas, įvairias metodikas ir pan. Ką su tuo daryti, nežino niekas. Pagrindinė problema yra ta, kad dalis skelbimų yra geri, siūlomi dalykai tinka daugeliui, tačiau pilna ir tokių, kurių pasiūlyti dalykai gali sukelti sveikatos sutrikimus. Pradėsiu nuo vienos minties: „Kas tinka visiems, tas netinka niekam“. Čia apie vaistus. Dauguma girdėjo apie panacėją – vaistą nuo visų ligų. Kai kas dar prisimena ir stebuklingą Kremliaus piliulę, mumijų. Tokių „universalių vaistų“ mada buvo, yra ir bus. Svarbu nepatikėti ir... nepirkti. Jei niekas nepirks, tai tokie „universalūs vaistai“ greitai nunyksta patys. Kas dabar atsimena mumijų? O buvo toks ažiotažas.
Visai panašios ir procedūros. Aišku, „gydomosios“ ar „valomosios“. Nebepeiksiu vadinamosios detoksikacijos, nes tai reikalautų specialiai parinktų faktų apie aiškų komercinį interesą. Aparatūros ar procedūrų pardavėjai čia rodo puikų išradingumą. Prieš keletą metų teko Sveiko miesto konferencijos metu stebėti įdomų aparatą. Veiksmams su juo paaiškinti buvo rodomas specialus filmukas, kurį baigė laimingų vartotojų pasakojimai, aparatą pristatė fizikos mokslų daktaras iš užsienio šalies. Atidžiau pažiūrėjus, tai buvo kiek padidintas masažuoklis, tačiau jo kaina gerokai viršijo sveiko proto ribas. Nesunku ir dabar Rusijos interneto puslapiuose rasti prostatos „stebuklingą“ gydiklį ar kokią nuostabią procedūrą, grąžinančią erekciją arba regėjimą. Reikia užsiregistruoti, sumokėti ir tuomet viskas... Tiesa, čia dažnai galioja taisyklė „Prekės negražinamos ir nekeičiamos“, ką besakytų reklama.
Ne per seniausiai žinių apie sveikatą žmonės ieškojo storose knygose. Tai kiek labiau užtikrindavo teikiamų žinių ar patarimų patikimumą. Dabar bet kuri suinteresuota struktūra „meta“ į internetą mažai patikrintas ar nepatikimas žinias vien dėl komercinių paskatų. Atvežė į Lietuvą kokių nors egzotinių vaisių ar daržovių: internete rasis dešimtys straipsnių, juos reklamuojančių kaip sveikatą gerinančius. Nebeperka Anglijoje ar JAV kokių nors papildų – žiūrėk, jau pas mus juos reklamuoja visas internetas. Ar tai atsitiktinis sutapimas, ar ne, spręsti tenka patiems. Man tai vis kyla įtarimų, turint ankstesnės valstybės patirtį apie sviesto, kiaušinių ir kitų produktų kenksmingumą. Prekių deficitas buvo aiškinamas jų kenksmingumu. Gera ideologinė priemonė. Panašiai ir dabar reklamai naudojamos mažai patikrintos ar netikros žinios apie „stebuklingą‘ sveikatinimo efektą, tarsi ką tik atrastą, todėl nežinomą. Gana populiarios ir alternatyvios „medicinos“. Čia jų visa aibė – pradedant kiniškąja ir baigiant šamanizmu. Nesiimsiu jų visų vertinti, nes užsitraukčiau visų šios srities atstovų pyktį, o naudos iš to nebūtų. Aišku tik tiek, kad griežtos ribos tarp klasikinės medicinos ir kitų gydymo būdų nėra. Tiesa, kai kurios iš jų negali būti pripažintos oficialiomis, tačiau turime ne vieną atvejį, kai atskiros metodikos ar net sritys tampa sudėtine Vakarų medicinos dalimi. Geras pavyzdys yra akupunktūra ar homeopatija. Paskutinioji tampa apmokama iš draudimo fondų kai kuriose Europos šalyse.
Informacijos perteklius verčia ją rūšiuoti ir ne perkeltine prasme. Kaip nuvertėja pinigai, taip nuvertėjo ir informacija. Tiesa, ekonomistai vis nori nedidelės nuolatinės infliacijos, kadangi, jų nuomone, tai padeda valstybės ekonomikos raidai. Žiniasklaidos sferoje tas nuvertėjimas nėra sveikintinas. Galiu teigti, kad palaipsniui randasi tarsi atskiros informacijos sritys, sluoksniai ar kryptys, kur asmuo turi interesą. Kitos jam tampa bevertės, ką betvirtintų aplinkiniai. Žmogus fiziškai negali apimti informacinio sprogimo padarinių, nebėra ir kompiuterių, kurie sugebėtų stebėti ir analizuoti visą žinių srautą. Todėl nyksta džiugesio šauksmai ir suvokiama, kad kiekvienas pats tampa atsakingas už gautą informaciją, t.y. jis privalo pasirinkti – priimti ją ar atmesti. Čia kaip su gydytojo pasirinkimu: jų yra visokių, bet recepto, kaip atrasti patikimą, nėra. Sveikatos žinioms egzistuoja tie patys kriterijai: yra patikimos žinios ir paistalai, griežtos ribos tarp jų nėra, kaip ir nėra vienos taisyklės, kuri leistų tai atskirti. Galima manyti, kad internetinių ir kitokių brukalų sveikatos srityje tik didės. Rasis naujų metodikų gydymui nuo visų ligų, bus ir stebuklingų vaistų. Kaip sako kibernetikai – informacinis triukšmas tik didės. Vadinasi, teks statyti filtrus, kurie sijos informaciją. Tai, visų pirma, kritiškumas: nieko nepriimti už gryną pinigą, nepatikrinus keletą kartų. Antra, skyrimas reklamos, komercijos dalykų nuo žinių apie sveikatą ir sveikatinimą. Trečia, savo žinių apie sveikatą auginimas visą gyvenimą, pradedant vaikyste, baigiant trečiojo amžiaus universitetu. Tokie „stabdžiai“ leidžia išvengti absoliučios daugumos sveikatos ir sveikatinimo šiukšlių, brukalų.
Apibendrinant reikia priminti, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip sveikatos švietimas. Jis turėtų padėti visų amžiaus grupių žmonėms būti kritiškiems, žvelgiant į šitą informacijos srautą, ir rasti tas žinias, kurios leistų būti sveikiems ir ilgaamžiams.