Vytautas Valevičius. Viskas arba nieko
Viena ir didžiausių šių laikų problemų yra priešiškumo augimas. Vadinamoji demokratija pernelyg dažnai leidžia vienoms grupėms gyventi gerokai geriau nei kitoms. O tai, aišku, sukelia stiprią visuomenės reakciją. Ne taip seniai turėjome pasaulinį judėjimą, kurį galima versti kaip „ Okupuok banką“. Jo priežastis buvo gana paprasta – net bankrutuojančių bankų vadovai gaudavo milžiniškus, kai kurių stebėtojų nuomone, atlyginimus bei išeitines premijas. Lietuvoje dažnokai girdime apie mokytojų įspėjamuosius ir kitokius streikus. Net „lenkų“ korta naudojasi kai kurie regionai ar politinės grupės, siekdami atskirų privilegijų sau.
Bendras klausimas ir paprastas, ir sudėtingas: kas lemia paskiros grupės vertingumą visuomenei? Būtų koks Dzeusas ar Jupiteris, tai pasakytų. Bet jų čia nėra, todėl teks spęsti patiems. Bene ryškiausiai matomos ir dažnai kovojančios yra šios grupės: mokytojai, medikai, vairuotojai bei kultūros darbuotojai. Karių statuso nesvarstysime, apie tai atskira daina. Socialinė sritis yra imli. Ten gali skirti kiek nori pinigų ir jų niekuomet neliks. Bėda tik ta, kad turimi valstybės ir visuomenės resursai santykinai maži, apetitai yra daug didesni.
Noriu parodyti, kad pinigų kiekio didinimas dažnai neužtikrina sveikatos kokybės. Paimsiu tokį pavyzdį. Pasaulio ekonomikos forume buvo sudėliotos sveikiausios 2012 metų pasaulio šalys (1 pav.)
Kaip matome, tos šalys, kurios sveikatos sistemai skiria daugiausia pinigų, tokios kaip JAV ar Kanada, nepateko net į dešimtuką.
Dabar pažiūrėkime į pinigus (2 pav.).
Šių dviejų pateiktų apibendrintų schemų tikslas yra pagalvoti apie santykį ir todėl galime padaryti vieną išvadą – ne viską lemia skiriami pinigai. Todėl pešimasis dėl pinigų dažnai yra siekimas užtikrinti savo grupės geresnį ar garantuotą gyvenimą ir visai nėra visuomenės interesų tenkinimas.
Tačiau grįžkime prie pirmojo paveikslo. Kas gi šalį padaro pirmaujančią gerinant žmonių sveikatą? Aišku, kad sudėtingos problemos neturi paprasto sprendimo. Kaip ir ši. Tiesa, kai kurie vadybos principai galioja visame besivystančiame pasaulyje. Todėl apie tai galima kalbėti.
Visų pirma, reikalingos geros idėjos, kurios vėliau surašomos kaip ilgalaikė strategija ir įgyvendinimo taktika. Antra, būtinos specialios visuomenės struktūros (institucijos), kurios realizuoja tas idėjas. Trečia, reikalingi žmogiškieji ištekliai, t.y. pakankamai pasiruošusių ir pasirengusių žmonių. Kitais žodžiais, piliečiai, turintys kvalifikaciją ir motyvaciją. Ir tik ketvirta – pinigai, kurie užtikrina pirmų trijų elementų ar dalių nuolatinį ir pastovų veiksmą.
Dabar galime pažiūrėti į mūsų sveikatos sistemą. Pirmaujame pagal alkoholio vartojimą pasaulyje, vieni iš pirmųjų pagal savižudybių skaičių, vienas iš žemiausių gyvenimo trukmės lygis Europoje.
Ar turime ambicingų idėjų? Peržvelgus Sveikatos apsaugos ministerijos parengtas ilgalaikes programas akivaizdu, kad nėra. Nėra nei noro, nei ambicijų pasiekti geresnį sveikatos lygį. Gal būtina susidomėti, kas nepadaryta per paskutinius dešimt metų, kas daryta blogai. Reikalauti gerinti tik finansavimą kartais primena vandens pylimą į smėlį. Nė vienos iš vardintų problemų, taip pat ir daugelio kitų, iš esmės nesirengiama spręsti. Kam ką nors keisti, jei viskas gerai? Pavienių donkichotų veiksmai ar akcijos kol kas mažai veikia. Gerai, kad dar yra nevyriausybinės organizacijos, kurios ne tik turi idėjų (gal ir nesavų), bet ir veikia. Ir vėl peršasi išvada – gal tokios sveikatos valdymo struktūros Lietuvai nereikia. Būtų pigiau ir efektyviau?
Susiję straipsniai
