Žirgų mylėtojai: „Bendraudami su žirgais žmonės ieško ramybės“(1)
Sena raitelių išmintis byloja: didžiausią laimę pasaulyje pajusi sėdėdamas ant arklio nugaros. Mūsų pašnekovas tuo net neabejoja: jojimas žirgais - terapija, kurios nerasi nė vienoje gydymo įstaigoje. Pažinti žirgų pasaulį – gyvenimo dovana, kurią gali gauti kiekvienas panorėjęs.
Šiandien pasaulis mini Tarptautinę gyvūnijos dieną. Tad kada gi rasime geresnę progą pakalbėti apie gyvūnus, jei ne jų šventės dieną? Tiesa, šiandien mūsų pašnekesio objektas - gal kiek ir retokai minimas gyvūnas, nors pastaruoju metu apie juos imama kalbėti vis daugiau ir daugiau. O ypač apie jų gydomąsias savybes. Tai – žirgai. Draugystė su jais ne tik įdomi, nenuspėjama, bet kartu ir naudinga. Daugybė teigiamų emocijų, ramybė ir, žinoma, aktyvi fizinė veikla. Taip teigia Kauno Marvelės žirgyno direktorius Algis Stankevičius, kuris mieliau save vadina tiesiog aistringu žirgų mylėtoju.
Kaip atsidūrėte žirgų pasaulyje? Juk pasirinkimas geriau pažinti šiuos gyvūnus, pripažinkite, nėra toks jau tradicinis?
Žirgų pasaulyje atsidūriau visiškai atsitiktinai. Su dukra poilsiaudami Lietuvos pajūryje vis pasvajodavom apie jodinėjimą ir grįžę į Kauną nusprendėme šią svajonę įgyvendinti. Pavyko susirasti Marvelės žirgyne dirbančią trenerę, kuri padėjo prisidėjo prie mūsų veiklos tobulinimo - jodinėjimo.
Taip jau susiklostė, kad turėjome važiuoti į žirgyną parvežti arklių ir kaip tik tuo metu pamatėme labai gražų žirgą – deja, sergantį. Bet likimas taip lėmė, kad jau po trijų savaičių šis žirgas buvo mūsų. Tiesiog labai norėjome padėti šiam gyvūnui. Ir mums pasisekė – po pusės metų šiuo žirgu mes jau jodinėjome. Taip pomėgis jodinėti, meilė žirgams išsirutuliojo į šiek tiek daugiau. Dabar tai – mano kasdienis darbas.
Kodėl žirgai? Juk daug paprasčiau tiesiog namuose auginti šunį ar katę?
Iš tiesų sunku atsakyti į šį klausimą. Manau, kad mano gyvenime trūko adrenalino, kurį gavau atėjęs į žirgyną. Žirgas ir adrenalinas - tarsi duetas. Nes tai yra gyvūnai, kurie sveria per 500 kg, kurie turi savo charakterį, prie kurių reikia prisitaikyti, su kuriais reikia susidraugauti. Tai ne tik fizinis sportas, kartu tai ir dvasiniai dalykai.
Tačiau dažnai vizitas į žirgyną būna pirmas ir paskutinis. Kas, Jūsų nuomone, motyvuotų grįžti dar ne kartą?
Pirmiausiai reikia labai norėti. Taip pat suvokti, kad žirgas nėra tavo nuosavybė. Ateidamas pas žirgą ir bendraudamas su juo tu tampi bandos dalimi. Juk žirgas – bandos gyvūnas. Tikrai nėra taip, kaip dažnai žmonės įsivaizduoja, kad žirgas besąlygiškai klausys jų paliepimų. Tam reikia įdėti daug darbo. Žirgai, ypač eržilai, turi savo nuomonę, kartkartėmis mėgstantys patikrinti, kas yra „viršininkas“. Ir neturint bendravimo su žirgais patirties pradžioje iš tiesų būna sudėtinga.
Tai kaip prie jų prieiti? Kaip prisijaukinti? Kaip tapti draugais?
Žirgai – gana bailūs gyvūnai. Ir nors atrodo dideli ir bebaimiai, tikrai taip nėra. Žirgo negalima gąsdinti, negalima provokuoti ar kitaip bandyti pelnyti jo pasitikėjimą, juo labiau „atakuoti akimis“. Svarbu įsitikinti, kad žirgas tave mato – jam tai yra labai svarbu. Užkluptas iš pasalų, didelė tikimybė, žirgas spirs.
Prieikite atsargiai, ramiai, su didele vidine ramybe ir, žinoma, taikiai nusiteikę. Žirgas neturi jausti įtampos.
Sparčiai populiarėja žirgų terapija, dar kitaip vadinama hipoterapija. Ji ypač rekomenduojama žmonėms, turintiems judėjimo sutrikimų. Ar iš tiesų jodinėjimas toks veiksmingas? Ar pakankamai saugus?
Aš atsakyčiau taip – labai svarbu, kad gydymui skirtas žirgas būtų psichiškai sveikas, ramus. Juk žirgų, kaip ir žmonių, yra tikrai įvairaus temperamento, charakterio. Vieni staigesni, greitesni, kiti – lėtesni. Čia reikalingas ramus arkliukas.
Jodinėjimas ant žirgo be balno ar su specialiu balnu padeda toms žmogaus raumenų grupėms, kurios niekada nedirba sportuojant ar tiesiog aktyviai leidžiant laisvalaikį. Arklio nugaros raumenys skatina žmogaus raumenų darbą. Žingsniuodamas žirgas išjudina net tuos vidinius raumenis, kurie žmogui pačiam einant ar dirbant taip neišjudinami, kaip sėdint ant žirgo.
Sakoma, kad žirgai padeda suvaldyti emocijas, padeda nusiraminti...
Tikrai taip. Daugybė žmonių, nors ir neturėdami daug laisvo laiko, vakarais po įtemptos darbo dienos keliauja į žirgyną ieškoti dvasinės ramybės. Jodinėjimas, bendravimas su žirgu atkuria vidinės ramybės pusiausvyrą. Šukuodamas, glostydamas žirgą atsiriboji nuo begalės neigiamų minčių ar emocijų. Ramybė – štai ko reikia žmonėms iš žirgų.
Atėjęs į žirgyną žmogus tampa žirgo bendraminčiu, bandos dalimi. Juk žirgai tarpusavyje bendrauja labai daug – vienas kitą liečia, čiupinėja, kasosi, liečia lūpomis. To žirgas laukia ir iš žmogaus. Beatodairiškos draugystės. Ne tik šukuoti tam, kad žirgas būtų švarus, bet taip kartu ir rankomis prisiliesti prie žirgo kūno.
Buvimas kartu – svarbiausias žmogaus ir žirgo akcentas. Vesti žirgą pasivaikščioti, juo joti, atlikti higienos ritualus – tai procesai, kurių pats žirgas vienas atlikti negali. Visada šalia turi būti žmogus.
Įprasta girdėti, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Tačiau retai išgirsime, kad žirgas – geriausias žmogaus draugas.
Galiu pasakyti, kad žirgas tampa visos šeimos nariu. Šunį galima išleisti pasilakstyti į lauką ir vieną, katės apskritai mėgsta vaikščioti vienos, o žirgas, kaip jau ir minėjau, reikalauja žmogaus buvimo šalia. Kiekvieną dieną, nesvarbu nei metų laikas, nei oro sąlygos, tu turi atvažiuoti į arklides, vesti jį pasivaikščioti, jodinėti ir daryti daugybę kitų kasdienių dalykų. Todėl mes sakome, kad žirgas ne tik kad draugas, bet kartu ir visavertis šeimos narys. Žmogus turi būti visada šalia. Pasiginčyti čia tikrai nepavyks, o juolab jėga....
Žirgai puikiai jaučia savo šeimininką. Laukia jo ateinančio, užuodžia kvapą ar net mašinos burzgesį atpažįsta. Ir žinot, kodėl taip yra ? Nes žirgas laukia, jis atpažįsta, jis žino – ateina jo draugas.
Tad kaip išdrįsti pradėti jodinėti?
Išdrįsti gali visi. Ir visi žmonės gali jodinėti. Jei ne jodinėti, tai susipažinti su žirgais tikrai įdomu. Ir verta. Jei žmogus nori ir nebijo, o jei ir bijo - tai tuo labiau, ateiti įveikti savo baimes, susidraugauti, pažinti nepakartojamą žirgų pasaulį. Jis tikrai dažnai šviesesnis ir spalvingesnis nei žmogaus.
Ieva Dzevaltauskaitė, žirgų mylėtoja, aktyvi raitelė:
Kaip prisijaukinti žirgą? Kaip su juo bendrauti? Kaip pasikrauti kuo daugiau teigiamos energijos ir atrasti taip trokštamos vidinės ramybės? Iš tikrųjų nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Žirgas vidutiniškai 10 kartų už mus sunkesnis, turi apie 100 kartų jautresnę už žmogaus klausą, uoslę, greitesnę reakciją. Ir, nepaisant to, jis yra be galo bailus. Juk evoliucijos eigoje išgyveno tik tie, kurie spėjo pabėgti nuo plėšrūno. Todėl pirmasis darbo su žirgu ir norimų rezultatų siekimo etapas - susipažinti su žirgu: kokie jo įpročiai, kaip saugiai prieiti, kaip suprasti žirgo kūno kalbą. Antrasis etapas - pasijusti drąsiai ir saugiai prie šio didelio gyvūno. Tam reikia laiko ir buvimo šalia:
kalbinimo, glostymo, valymo, balnojimo. Tuo metu būsimasis raitelis atranda bendravimo su žirgu džiaugsmą. Pajunta, jog jo ramus, santūrus, pasitikintis savimi elgesys grįžta žirgo pasitikėjimu žmogumi. Ir tik po šių etapų pereiname prie jojimo ir siekiame rezultatų. O rezultatus galima pasiekti tikrai įspūdingus būtent pasitelkus bendravimą. Juk žirgas nėra dviratis, kad jį paimtum, kai nori pasivažinėti, ir padėtum atgal patenkinęs savo troškimus. Jis taip pat turi savo charakterį, nuotaikas, kurios gali keistis dažniau nei oras, drįstu teigti, kad ir jausmus. Taip pat žirgas turi labai gerą atmintį ir sykį ko nors labai išsigandęs ar gavęs traumą tai parodo ir prisimena labai ilgą laiką. Ir, kaip ir kiekvienas gyvas padaras, žirgas prisiriša prie žmogaus. Akivaizdus pavyzdys - mano pačios žirgas. Metus laiko, diena iš dienos, su juo dirbu aš viena. Ir ką manote,- man niekuomet nėra nei spyręs, nei kandęs, nei numetęs, visuomet pasitinka stačiomis ausimis ir geranorišku žvilgsniu. Svetimam žmogui sudėtinga pas jį ir į gardą įeiti. Taigi svarbiausia - bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas.
Taip pat yra svarbus ir gydymas žirgais – hipoterapija, plačiai taikomas autizmu sergantiems žmonėms, cerebrinio paralyžiaus kamuojamiems, bei žmonėms po sunkių fizinių traumų. Žmogus eidamas naudoja 300 raumenų, jodamas – apie 600, tad vien fizinė jojimo nauda akivaizdi, o kur dar bendravimas su gyvuliu, mėginimas jį prisijaukinti. Netgi mano pačios praktikoje teko susidurti su cerebriniu paralyžiumi sergančia mergaite, kuri vos du sykius per savaitę bendraudama su žirgais ir jodinėdama jau po pusmečio tapo daug judresnė, guvesnė, atviresnė, sumažėjo fiziniai negalavimai.
Ar žinote, kad... ?
Tuomet, kai nepadeda įprasti tradiciniai gydymo būdai, pasaulyje vis dažniau taikoma gyvūnų terapija. Ji yra ypač veiksminga mažinant reakcijos į stresą pasekmes - nerimo simptomus, teikiant pagalbą patyrusiems traumas, smurto aukoms, turintiems asmenybės, kalbos sutrikimų ir kt.
Žirgų terapija (hipoterapija) nuramina smurtauti linkusius, lėtinėmis psichikos ligomis sergančius pacientus. Hipoterapija gydoma autizmas, cerebrinis paralyžius, stuburo iškrypimai, kalbos sutrikimai, mokymosi sunkumai, fizinės ir psichinės raidos sutrikimas, šizofrenija ir kt.
Hipoterapijos mankšta puikiai tinka ne tik žmonės, turintiems judėjimo negalią, bet tiesiog nuovargiui po sunkios darbo dienos įveikti. Hipoterapija gerina virškinimą, stiprina nervų sistemą, skatina bendravimo jausmą.
Agnė Garkauskienė
[nggallery id=9]
