ŽIV bendruomenei nereikia korumpuotų „gynėjų“

Mums, asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ nariams, žmonėms, infekuotiems ŽIV, jų artimiesiems ir jiems prijaučiantiems nėra svarbu, kas Lietuvoje užtikrins paslaugų prieinamumą sprendžiant ŽIV problemas, mums svarbu, kad jos būtų užtikrintos ir į šį procesą būtų įtrauktos bendruomenės organizacijos, vienijančios ŽIV infekuotus ir didesnės rizikos užsikrėsti ŽIV asmenis. Šiandien Lietuvoje paslaugas teikiančios pilietinės visuomenės organizacijos, deklaruojančios infekuotų ŽIV žmonių bendruomenei savo paramą, visiškai nesivadovauja tarptautiniais principais, tarp jų ir pagrindiniais GIPA principais, kurie nurodo, kad visos ŽIV srityje veikiančios valstybinės ir nevyriausybines struktūros privalo įtraukti į savo veiklą ŽIV bendruomenę.

Reklama

Per antrąjį EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų laikotarpį, kuris apima 2009 - 2014 metus, Lietuvai buvo skirta 84 milijonai eurų Norvegijos ir EEE paramos įvairiems projektams šalyje įgyvendinti. Tačiau per visą paramos laikotarpį ŽIV problemų sprendimui atiteko vos pusė milijono litų, iš kurių ŽIV pažeidžiamų grupių žmones pasiekė vienintelė paslauga – nemokamos juridinės konsultacijos, tokios pat, kokios nemokamai teikiamos socialiai remtiniems asmenims savivaldybėse.

Vakarų Lietuvos nepasiekė nė vienas NVO programos (toliau programos) finansuojamas projektas, pateiktas iš Klaipėdos krašto, paliekant šios Lietuvos dalies NVO ir bendruomenes su esamomis problemomis ir be jokių galimybių sustiprinti Klaipėdos krašto pilietinės visuomenės vystymąsi, prisidėti prie socialinio teisingumo, demokratijos ir tvarios plėtros, nors tai yra vienas iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo paramos prioritetų.

Norime paviešinti savo įtarimus dėl kelių priežasčių. Pirma, kad galėtume apsiginti nuo mūsų problemos išnaudotojų. Antra, siekiame užkirsti kelią kai kurių struktūrų, prisidengiančių žmogaus teisėmis, manipuliacijoms. Ir trečia – klausimas tikriausiai labiausiai dominantis daugelį, ar darome tai dėl pinigų, kurių negavome iš NVO programos - sakome taip, darome tai ir dėl pinigų, kurie buvo skirti paslaugų (taip pat ir ŽIV/AIDS paveiktiems žmonėms) prieinamumui didinti, tačiau buvo panaudoti visai kitiems tikslams ir poreikiams, prisidengiant žmonių problemomis.

2013 metais Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti programa, kuri daugeliui mažesnių bendruomeninių, nevyriausybinių organizacijų, vienijančių pažeidžiamų grupių atstovus, suteikė daug vilčių ir tikėjimo. Buvo daug vilties, kad ateina permainos ir jas užtikrins naujai paskirtas NVO programos operatorius - Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kuris yra nevyriausybinė organizacija, iš vidaus žinanti NVO sektoriaus ir pažeidžiamų grupių problemas, lūkesčius ir poreikius.

Vietoj išpildytų lūkesčių ir atsivėrusių galimybių bendruomeninėms organizacijoms ir mažesnėms NVO atsirado tik abejonės, kurias sukėlė NVO programos pirmojo atrankos turo rezultatai. Vėliau jas dar labiau sustiprino antrojo turo baigtis. Tapo akivaizdu, kad NVO programos paskirtas operatorius, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, ne tik nesugebėjo tinkamai ir aiškiai suformuoti programos tikslų pasiekimo struktūros, suprantamos visiems konkurso dalyviams, tačiau ir pati atrankos procedūra kelia daug abejonių dėl paties operatoriaus administracinių gebėjimų tinkamai užtikrinti tokio masto ir sudėtingumo programos įgyvendinimą. Panašu, kad programos mechanizmas, kuris turėjo palengvinti procedūras lyginant su kitais fondais, kuriuos administruoja valstybinės institucijos, buvo sąmoningai apsunkintas ir supainiotas, siekiant sukurti palankią pinigų įsisavinimo dirvą konkretiems juridiniams vienetams. Programa, turėjusi tapti NVO sektoriaus stiprinimo, žmogaus teisių gynimo, atotrūkio mažinimo instrumentu, tapo atotrūkio didinimo, skaidrumo ir teisingumo mažinimo, NVO sektoriaus skaldymo priemone.

Išanalizavę programos projektų atrankos rezultatus labai aiškiai pamatysime, kad dideliems programos projektams skirtus pinigus išsidalino Atviros Lietuvos fondo įsteigtos organizacijos, taip pat nemažai realiais darbais nepasižyminčių organizacijų, kurių visą veiklą galima apibendrinti taip: „Mokiname vienas kitą, kad žinotumėme, kaip vienas kitą mokinti dirbti su pažeidžiamomis grupėmis“. Kitaip sakant, pasisavina paslaugų prieinamumui skirtus pinigus. Ar jums tai nepanašu į aferą, ar neprimena apibrėžimo „...svetimų pinigų pasisavinimo apgaulės būdų nusikalstama veika“?

Įgyvendinant programą Lietuvoje, mūsų manymu, programos operatorius padarė pažeidimus, kurie gali sukelti interesų konfliktą arba įtarimus dėl programos operatoriaus darbuotojų asmeninio suinteresuotumo ir naudos. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) yra NVO programos operatorius, ir, mūsų manymu, kol nesibaigė programa, operatorius neturi teisės dalyvauti paramą gavusių organizacijų projektų įgyvendinime, jų veiklose, iniciatyvose. Vis dėlto 2013-2014 metais programos įgyvendinimo metu ŽTSI tapo dviejų naujai sukurtų koalicijų „Psichikos sveikata 2030“ ir „Neformali NVO koalicija už vaiko teises“ nare. Kiekvienoje iš šių koalicijų apie pusę narystę turinčių organizacijų yra NVO programos paramos gavėjai!

Gairėse pareiškėjams pats pažeidžiamos grupės pavadinimas „ŽIV/AIDS paveikti žmonės“ skamba labai abstrakčiai, susidaro įspūdis, kad tai buvo padaryta sąmoningai, dėl galimybės laisvai interpretuoti šios grupės sudėtį. Logiškai mąstant, veikti ar paveikti ŽIV gali tik tuos asmenis, kurie jau yra infekuoti ŽIV, tas poveikis gali turėti fizinę ar psichologinę išraišką. Visais kitais atvejais žmonės gali rizikuoti užsikrėsti ŽIV arba priklausyti didesnės rizikos užsikrėsti ŽIV asmenų grupei. Užsikrėsti ŽIV rizikuoja kiekvienas žmogus, pradėjęs lytiškai santykiauti be apsaugos priemonių, nes tai lytiškai plintanti infekcija. Didesnės rizikos grupei priklauso asmenys, teikiantys seksualines paslaugas, praktikuojantys nesterilių medicinos, grožio įrankių, skirtų intervencijoms į žmogaus kūną, naudojimą. Prie labiausiai rizikuojančių užsikrėsti ŽIV, naudojančių nesterilias medicinos priemones, galime priskirti ir švirkščiamųjų, intraveninių narkotikų vartotojus (ŠNV).

Lietuvoje ŽIV paplitimas nėra pati didžiausia, palyginus su kitomis, švirkščiamųjų narkotikų vartotojų problema. Egzistuoja kur kas platesnio masto šių asmenų sveikatos problemos, tokios, kaip, pavyzdžiui, hepatitų B ir C didelis ir nekontroliuojamas paplitimas, kuris sudaro net per 90 proc. bendroje ŠNV populiacijoje, tuberkuliozės problema, dėl narkotikų vartojimo atsiveriančių trofinių žaizdų ir kūno dalių gangrenos. Jei kalbėtume apie ŽIV, išties didelė problema yra ta, kad ŠNV infekuoti ŽIV pradingsta iš sveikatos priežiūros sistemos, nesigydo, ir tai niekam nerūpi, nėra realiai veikiančios kontrolės ir paslaugų teikimo šiems asmenims sistemos, kuri padėtų vykdyti tinkamą šių asmenų pasiekiamumą ir gražinimą į sveikatos priežiūros sistemą. Štai kur yra tikras, realus ir praktinis darbas, į kurį asociacija „Pozityvus gyvenimas“ planavo investuoti Programos pinigus – į konkrečių paslaugų infekuotiems ŽIV, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, plėtojimą Klaipėdoje.

Šiandien mes išanalizavome situaciją ir pamatėme, kad koalicijos „Galiu gyventi“ projekto, kurį finansavo NVO programa, rezultatai realiai pasiūlė tik vieną paslaugą – teisės studentų konsultacijas. Paslaugą, kurią socialiai remiamiems žmonėms ar socialines paslaugas teikiančioms įmonėms, organizacijoms ir taip teikia visos savivaldybės. Programos pažeidžiamos grupės „ŽIV/AIDS paveikti žmonės“ nariai gavo vienintelę realią, tačiau ne pirmos būtinybės paslaugą projekte, kurios vertė beveik pusė milijono (!!!) litų.

Koalicija „Galiu gyventi“, kurios steigėjas, kaip ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto, „Transparency international Lietuvos skyriaus“ ir kt., yra Atviros Lietuvos fondas, jau daug metų deklaruoja paslaugų ŽIV pažeidžiamoms grupėms „advokatavimą“, kuris vis nesėkmingas, nors ir įsisavinami milijonai litų, skirtų bendruomenės problemų sprendimams, paslaugų prieinamumo didinimui. Keistos visos nesėkmės ir nuolatinis tų pačių problemų kėlimas, turint įtakingų užtarėjų, LR Sveikatos apsaugos ministerijoje savo narių: Tarptautinių projektų valdymo skyriaus vedėja Virginija Ambrazevičienė, Sveikatos strateginės plėtros skyriaus vedėja Rima Vaitkienė, taip pat narių, užimančius aukštas pareigas ir SAM pavaldžiose įstaigose, bei savivaldybėse.

Praktiškai visi atrankos komiteto nariai vienaip ar kitaip susiję su Atviros Lietuvos fondu (ALF) ar jo įkurtomis organizacijomis. Išanalizavus programos 1 ir 2 kvietimų rezultatus galima pastebėti, kad finansavimą projektams gavo praktiškai visi su ALF susiję subjektai, kurie pretendavo gauti paramą.

Šiandien, Tarptautinę AIDS dieną, mes norime garsiai pareikšti – mums nereikia tokių „gynėjų“, kurie yra AIDS verslininkai, o ne nevyriausybininkai, ginantys žmonių interesus.