ŽIV su moters ir kūdikio veidu – šokiruojanti realybė, bet gyventi įmanoma

ŽIV infekuota gimdyvė, kūdikis, kuriam nuo pat gimimo girdomi labai stiprūs medikamentai, kad žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)  jo mažame organizme nevirstų mirtį sėjančia liga AIDS – tokia realybė daliai mūsų visuomenės narių yra nemaloni, bet įprasta kasdienybė. Apie tai ir kitas infekuotų moterų problemas Klaipėdoje su projekto „Apie ŽIV – žurnalistams ir visuomenei“ vadove Daiva Ausėnaite kalbėjosi medikai, žiniasklaidos ir visuomeninių organizacijų atstovai.

Reklama

 Standartinė istorija

Jonas narkotikus pradėjo švirkštis nuo šešiolikos. Jo tėvas iš sielvarto pradėjo gerti, kol prarado darbą, motina, patirdama nuolatinę įtampą ir stresą, sunkiai apsirgo. Bedarbio ir ligonės sūnus narkomanas užsikrėtė ŽIV, bet to dar nežinodamas išvyko į didesnį miestą, kur lengviau pasislėpti minioje ir daugiau galimybių vogti. Dalindamasis švirkštais su kitais toliau platino infekciją. Per mėnesį Jonas pavogdavo prekių, kurių vertė siekė 2 tūkst. Lt (šiaip narkomanams reikalingi apie 3 tūkst. Lt). Jaunuolį pagavo policijos pareigūnai, įkalino. Sėdėdamas už grotų Jonas sužinojo, kad yra užsikrėtęs ŽIV, bet švirkštėsi toliau - infekcija plito dar plačiau.

Tokią standartinę istoriją papasakojusi D. Ausėnaitė pabrėžia, kad infekuoto žmogaus ignoravimas valstybei atsieina daug didesnius finansinius nuostolius (vagystės, kalinių išlaikymas) nei, pavyzdžiui, vienkartinių švirkštų keitimas. „Jono mieste įkūrus žalos atlyginimo kabinetą, jau grįžęs iš įkalinimo įstaigos jaunuolis pradėjo čia keistis vienkartinius švirkštus, prezervatyvus. Be to, čia dirba konsultantas,  buvęs narkomanas, ir jo klausydamasis Jonas susimąstė, kad gal apskritai vertėtų mesti narkotikus. Ir kai toks Jonas susikuria šeimą, aplink jį pradeda lakstyti baltapūkiai vaikiukai, supranti, kad reikia gelbėti kiekvieną žmogų“, - sako projekto vadovė.

Neapsaugo ir vienintelis vyras

Lytiniu keliu plintanti infekcija gali paliesti bet kurį, ar jis narkomanas, vagis, ar tvarkingai gyvenantis pilietis. „Netgi jei jo gyvenime buvo tik vienas vienintelis partneris“, - pabrėžia Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovas Aleksandras Slatvickis. „Grėsmė išauga, jei tas partneris nukrypsta į šoną“, - sakė gydytojas ir papasakojo puikiai tai iliustruojančią istoriją. „Vienoje konferencijoje Baltarusijoje susipažinau su jauna mergina, psichologe. Vėliau ji man prisipažino, kad yra infekuota ŽIV, netgi viešai pasakojo savo istoriją. O buvo taip, kad visai jaunutė susipažino su vedusiu vyriškiu, pamilo vienas kitą, ji pastojo. Ir nėštumo metu atlikdama privalomą testą sužinojo diagnozę, - pasakojo A. Slatvickis. – Tas vyras jos gyvenime buvo pirmasis, turėjo šeimą, bet tai jos neapsaugojo nuo infekcijos“.

A.Slatvickis lygiai prieš 15 metų Klaipėdoje įkūrė švirkštų keitimo kabinetą. Tiesa, dėl visuomenės nepakantumo, siekdamas išvengti kaltinimų, esą skatinąs narkomaniją, šiek tiek praplėtė jo pavadinimą ir funkcijas, tad čia vyko ir konsultacijos narkomanams, kurių metu jie būdavo motyvuojami atsikratyti priklausomybės. 

Gydytojo teigimu, vienkartinių švirkštų dalijimas pagerino padėtį Lietuvoje – mūsų šalyje infekuotųjų yra

mažiau nei Latvijoje ar Estijoje: mūsų šalyje – 1,9 tūkst. gyventojų, Latvijoje – per 5 tūkst., Estijoje – per 9 tūkst.

Statistika – neteisinga?

Tiesa, projekto „Apie ŽIV – žurnalistams ir visuomenei“ organizatorė nesutinka su šiais skaičiais. „Kad Lietuvoje nėra ŽIV plitimo – rožinė stručio iliuzija,

- įsitikinusi D. Ausėnaitė. – Tokie teiginiai tik dar labiau skatina socialinę atskirtį, diskriminaciją. Lietuvoje yra nuo 5 iki 7 tūkst. švirkščiamų narkotikų vartotojų. Manoma, kad 70-90 proc. tokių narkomanų būna užsikrėtę ŽIV. Vienas žmogus dozę leidžiasi 3 kartus per dieną, tai yra – 1,8 tūkst. dūrių per metus. Taigi jo galimybės skleisti ŽIV labai didelės. Pakanka vieno ar dviejų infekuotų žmonių nedideliame miestelyje, ir netrukus čia jau bus ŽIV epidemija. Šie žmonės turi seksualinių santykių, pagerėjus būklei kuria šeimas. O, mano nuomone, tai, kas plinta lytiniu keliu, yra baisiau už gripą“.

Žurnalistė atkreipė dėmesį, kad kitų infekcijų, plintančių lytiniu keliu, Lietuvoje daugėja. Pavyzdžiui, hepatito C atvejų. „Tad kaip gali būti, kad ŽIV neplinta? – kėlė klausimą D. Ausėnaitė. – Stručio pozicija valstybei patogi, nes tie galimi 2,9 tūkst. infekuotųjų, kurių galimai yra mūsų šalyje, vieną dieną paprašys vaistų. Negaunant jų išsivysto AIDS stadija, o tada išgyvenamumas – vieneri metai“.

Lietuvoje retrovirusinius vaistus gauna 300 pacientų. Per mėnesį gydymas vienam žmogui kainuoja 2 tūkst. Lt.

Infekuotų vaikų problemos

Žurnalistė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuva dar nesusimąsto apie infekuotus vaikus, jų gydymą, socialinę atskirtį, psichologines problemas. Lietuvoje šiuo metu infekuotas vienas berniukas, gyvenantis Klaipėdos mieste, tačiau kaimyniniame Kaliningrade tokių vaikų yra ne vienas. Iš Kaliningrado į uostamiestį atvykusios dvi aktyvistės, kovojančios su  ŽIV – Svetlana Prosvirina ir Tatjana Žuravliova – pasakojo, su kokiomis problemomis susiduria infekuoti Rusijos vaikai. Abi moterys po keliolika metų gyvena su ŽIV diagnoze, bet infekciją  puikiai valdo medikamentais. S. Prosvirina turi sveiką anūką, T. Žuravliova - septynmetę dukterį, kurios sulaukė jau būdama infekuota. Mergaitė gimė sveika.

„Iš 95 infekuotų nėščiųjų pernai 3 susilaukė infekuotų kūdikių, - pasakojo S. Prosvirina - 55 proc. ŽIV atvejų moterims nustatoma būtent nėštumo metu. Didžioji dalis šių moterų būna neseniai ištekėjusios, sutuoktinis – pirmasis vyras gyvenime. Tam, kad kūdikis gimtų sveikas, moteris privalo iš karto pradėti vartoti vaistus, bet egzistuoja psichologinė problema, kad išgirdęs diagnozę žmogus nesugeba priimti tiesos. Darosi pakartotinius tyrimus, bet vis tiek nepripažįsta skaudaus fakto, o laiko susitaikyti su realybe turi labai nedaug – tik kelis mėnesius“.

Tačiau paguodžianti žinia ta, kad vartojant vaistus beveik visos gimdyvės susilaukia sveikų naujagimių. Be abejo, jei laikosi gydytojų nurodymų, tai yra reguliariai vartoja vaistus, nėštumas neužsitęsia ilgiau nei iki 38 savaičių, joms atliekamas cezario pjūvis, kūdikio nemaitina savo pienu. Pasak Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) Akušerijos ginekologijos departamento Nėštumo patologijos skyriaus vedėjo Vytauto Raubos, šios priemonės ir antiretrovirusinė terapija riziką užkrėsti infekcija naujagimį sumažina iki 8 procentų. Gydytojas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje pusė ŽIV užsikrėtusių moterų diagnozuojama būtent nėštumo patikros metu.

Deja, nors ir didelės galimybės kūdikį apsaugoti nuo ŽIV, vis dėlto dalis jų gimsta infekuoti. S. Prosvirina pasakojo, kad kyla problemų, kaip tokiems vaikams sugirdyti vaistus, nes jų vartojimas turi būti labai reguliarus. Vaikams

skirti retrovirusiniai vaistai yra ne tablečių, o sirupo pavidalo, tačiau, kaip sakė kaliningradietė, jie nežino, ką geria. „Vaikams sakoma, kad tai – vitaminai, bet paauglystėje jiems iškyla klausimų, kodėl jis geria, o kiti vaikai – ne. Didelė problema, kad tais atvejais, kai motinos atsisako infekuotų vaikų, jie atiduodami į vaikų namus, o ten šie vaikai patiria psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, infekuoti vaikai, nors neturi fizinės ar psichinės negalios, laikomi grupėse kartu su psichiškai nesveikais vaikais, - pasakojo S. Prosvirina. – Ir vaikų – nei  sveikų, nei infekuotų - neleidžiama įsivaikinti infekuotiems žmonėms. Netgi dabar visai nesenas atvejis, kai mirė vieno vaiko tėvai, o seseriai buvo draudžiama brolį pasiimti, nes ji – infekuota, nors augina du sveikus savo vaikus. Tačiau jai ieškojus teisybės Rusijos teismas leido pasiimti savo brolį, bet aiškiai buvo pabrėžta, kad tai – išskirtinis atvejis ir daugiau tokios išlygos nebus niekam suteikiamos. O yra daug infekuotų porų, kurios mielai įsivaikintų infekuotą vaiką“.

Labiausiai informuoti - baltarusiai

S. Prosvirina pasakojo, kad Rusijos mokyklose kalbos apie seksą, apsisaugojimo priemones – griežtas tabu. „Žmonės net nežino, kad galima ir kur galima nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV, - kalbėjo viešnia iš Kaliningrado. – Iš aplinkinių šalių labiausiai informuota Baltarusijos visuomenė. Net stebimės, kai paprasti kaimo žmonės tiek daug žino apie šią infekciją. Kai paklausiame, iš kur, atsako, kad Baltarusijoje kiekviename viešajame tualete kabo informaciniai plakatai“.

Lietuvos mokyklose lytinis švietimas, nors ir nedraudžiamas, bet neprivalomas.

„Infekuotų moterų problemos skiriasi nuo infekuotų vyrų. Visuomenei dar neįprastas ŽIV su moters veidu paveikslas, - sako T. Žuravliova – Rusijos moterys yra labai priklausomos nuo vyrų, nuo partnerio, nuo visuomenės partnerio. Todėl, jei priklausoma nuo narkotikų infekuota moteris pastoja, nuo ginekologo slepia, kad vartoja narkotikus, narkologui, kol pilvo dar nesimato, sako, kad yra ne nėščia, todėl jos negauna visapusiškos pagalbos. O nėštumo metu keičiasi organizmo hormoninis fonas ir atsiranda šansas atsikratyti priklausomybės. Žinoma, jokiu būdu nesakau, kad narkomanes pradėtume gydyti nėštumu“.

Kaliningradietės atkreipė dėmesį, kad ŽIV plitimas Rusijoje auga, tad Lietuvai, turinčiai bendrą sieną su Kaliningradu, irgi yra grėsmė.

Nuo 2002 iki 2010 m. Lietuvoje gimdė 66 ŽIV infekuotos moterys. 

Ligita Sinušienė