Žmogaus galvos transplantacija – realu?
Galvos transplantacija - vieno individo galvos persodinimas kitam, sėkmingai atlikta naudojant eksperimentinius šunis, beždžiones ir žiurkes. Nepaisant to, žmogaus galvos transplantuoti iki šiol nepavyko. Procedūros nereikėtų painioti su galvos smegenų persodinimu, nes šiuo atveju paciento dekapitacija nevykdoma.
Galvos transplantacijos eksperimentai buvo pradėti Kinijoje, kur 1959 metais vieno šuns galva buvo transplantuota kitam šuniui. 1970 metais panašią operaciją bedžionėms atliko amerikiečių neurochirurgas Robert Joseph White. Nors techniškai vieno individo galvos persodininimo operacija kitam buvo sklandi, po operacijos gyvūnams vystėsi viso kūno paralyžius ir neužilgo jie stipo.
Mokslininkai mano, kad pagrindinė blogų išeičių priežastis – neužtikrintas neuromotorinis ryšis tarp galvos ir stuburo smegenų.
Italų neurologų ir neurochirurgų mokslinės grupės vadovas prof. Sergyo Canavero įsitikinęs, kad panaudojant šiuolaikines biotechnologijas, transplantuoti donoro galvą recipientui įmanoma. Jis paruošė projektą, vadinamą HEAVEN/GEMINI, kuriuo vadovaujantis ateinančių dviejų metų laikotarpyje transplantacija bus įgyvendinta.
Priešingai R. J. White metodui, S. Canavero sujungs galvos transplantą su stuburu. Pirmajame etape, hipotermijos bei dirbtinės kraujotakos sąlygomis donoro galva bus atskirta (HEAVEN procesas) vėliau ją prijungiant prie recipiento kūno (GEMINI procesas) ir užtikrinant visų organizmo sistemų funkcionavimą. Nutrauktus ryšius tarp nervinių ląstelių, raumenų, liaukų ir kt. planuojama atkurti "sulydžius" aksonus polietilenglikoliu - medžiaga, kuri naudojama daugelyje sričių, pradedant industrine pramone, baigiant farmacijos produkcija.
Operacija neabejotinai sudėtinga, labai tiksli ir ribota laiko atžvilgiu, nes, pažeidus laiko limitus, organuose vystosi negrįžtami degeneraciniai pakitimai.
Operacija kainuos apie 12,6 milijonų dolerių ir manoma, sukels eilę etinių ir medicininių problemų.
Ji galimai bus taikoma pacientams, kurie pasmerkti viso kūno paralyžiui ar kenčia dėl daugelio organų nepakankamumo, kuriam esant siūlomos įvairių organų ir sudėtingos transplantacijos.
Į „Vakarų Lietuvos medicinos“ klausimus apie šį projektą ir transplantologijos padėtį Lietuvoje atsako Lietuvos nacionalinio transplantacijų biuro komunikacijos skyriaus vadovė Rasa Pekarskienė:
Ką manote apie aprašytą projektą?
Šiame straipsnyje pateiktą informaciją komentuoti sudėtinga. Žinoma, eksperimentinė medicina dirba ir transplantacijų srityje. Tačiau transplantacijoje svarbiausi etiniai ir moraliniai dalykai.
Gal galėtumėte papasakoti apie transplantologijos padėtį Lietuvoje Europos Sąjungos kontekste?
Lietuva – pilnateisė ES narė ir transplantacijų srityje. Mūsų šalyje atliekamos beveik visos transplantacijos, kurias atlieka ir kitos šalys (išskyrus žarnyno transplantacijas). Kitas transplantacijas aptardami galime pasakyti, kad kai kurių organų transplantacijos (inkstų) yra atliekamos išties plačiai (skirtingų kraujo grupių, gyvoji donorystė), tačiau yra nemaža rezervų. Duomenis lyginant su Skandinavijos šalimis (kur gyvoji inkstų transplantacija yra pasiekusi aukščiausių rezultatų), Lietuvos rezultatai yra žemesni. Kuo daugiau gydytojai kalba su pacientais ir jų artimaisiais, tuo rezultatai yra geresni. Kalbėdami apie organų kompleksų (kasos – inksto, širdies – plaučių) ir apie širdies bei kepenų transplantacijas, turime pasakyti, kad taip pat yra rezervų. Tarkime, Italijoje kepenų donoro amžiaus vidurkis – 70 metų, Lietuvoje – iki 40. Tai rodo, kad panaudojami ne visi donoriniai organai ir chirurgai transplantuoja tik aukščiausios kokybės „idealius“ donorinius organus.
Mūsų šalies rodiklius lyginti su kitų šalių – gana sudėtinga. Taip yra dėl to, kad mūsų šalyje donorystės modelis – po smegenų mirties ir atsiklausiant artimųjų, kitos šalys turi kitokią tvarką – neplakančios širdies donorystę, numanomo sutikimo modelį ar donoro kortelę. Šie dalykai turi didelės įtakos donorinių organų statistikai. Skirtingų šalių rodiklius sudėtinga lyginti ir dėl skirtingai išvystytų transplantacijų rūšių. Tarkime, Latvijoje inkstų transplantacijos skaičiai yra didesni, tačiau šioje šalyje beveik išimtinai atliekamos tik inkstų persodinimo operacijos.
Kuriuos pasiekimus Lietuvos transplantologijoje laikote svarbiausiais?
Donorystės ir transplantacijos procesas – daugelio specialistų komandinis darbas. „Sustyguoti“ visų grandžių darbą – kompetentingos institucijos – Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM – darbas. Biuras tas funkcijas ir atlieka – donorystės proceso koordinavimo, logistikos, tvarko Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registrą, atlieka šviečiamąjį darbą, vykdo donorinių organų mainus, siekia užtikrinti organų saugumą. Europos Komisija biurą kviečia dalyvauti tarptautiniuose projektuose, biuras sulaukia pagyrimų iš kitų šalių dėl organų mainų organizavimo.
Kokios didžiausios problemos?
Problemas sietume su finansinių galimybių stygiumi. Donorystės skaičiams tai turi tiesioginės reikšmės: kuo didesnis finansavimas, tuo platesnės galimybės: nuo turimų finansų priklauso ir šviečiamasis darbas, ir gydytojų skatinimo bei mokymo programos.
vlmedicina.lt
Susiję straipsniai
