Žmogus ir sistema: donkichotiška kova su vėjo malūnais? (2)

Tęsiame publikaciją - interviu su gydytoja Rita Banevičiene, kuri ne vienerius metus bylinėjasi, kaunasi už savo teises, ginasi ir laimi. Kalbamės su ja  apie slaptus mokėjimus gydytojams, medikų autoritetą ir godumą, būtinas ir aplenkiamas medikų savybes, sveikatos apsaugos sistemos problemas, kurias galima pakęsti ir kurių nebe.

Reklama

Po teismų maratono pusę metų dirbote Amerikoje. Tačiau grįžote į Lietuvą, į senąją darbovietę, ir tapote direktoriaus pavaduotoja. Kaip tai pavyko?

Mane įdarbino kitas direktorius, nes senąjį atleido savivaldybės taryba.  Jis priešinosi ir ligoninių sujungimui, ir piketus organizavo, parašus rinko, nes mėgo juos rinkti bet kokiomis progomis... Vyriausioji tarnybinės etikos komisija du kartus pripažino jo viešųjų ir privačių interesų nesuderinamumą. Buvo ir keli ikiteisminiai tyrimai.

Grįšiu prie situacijos, kai teismui nusprendus T. Jankauskas manęs vis tiek negrąžino į darbą. Dėl labai juokingo preteksto. Direktorius tiesiog nevykdė teismo sprendimo. Kaip dabar daro Neringa Venckienė. Įdomi ta aplinkybė, kad ligoninės advokatė, kuri atstovavo ligoninei ir kartu  T. Jankauskui bylinėjantis su manimi, buvo N. Venckienės pusseserė. Matyt, nuostata nevykdyti teismų sprendimų yra pačių teisėjų patikrintas ir patogus metodas. Aukštesnės instancijos verdiktas – direktorius nesudarys man palankių sąlygų dirbti. Pasikeitus vadovui, man buvo sudarytos „palankios sąlygos“, tad dabar tęsiu darbą eidama buvusias pareigas.

Grįžusi iš Amerikos ir vėl pradėjusi dirbti toje pačioje ligoninės erdvėje neišvengiate rūpesčių. Pastaruosius metus jie susiję su konkursais į ligoninės direktoriaus vietą. Kodėl vis dėlto norite tapti ligoninės vadove?

Aš manau, kad tai yra mano tolesnės pozicijos išraiška ir tąsa. Žinau ligoninę, žinau, ką noriu keisti, pažįstu infrastruktūrą, žmones. Norėjau parodyti, kad ne taip paprasta sugniuždyti žmogų. Jis nebūtinai turi pasitraukti, sukniubti, palūžti ir verkti. Galima priešingai. Gyvenime nėra svarbiausia pasistatyti naują namą, butą pajūryje ar atnaujinti šeimos mašinas.

 Vadovės postas – triumfo įrodymas, siekis parodyti tiems, kurie ėjo prieš jus, kad tiesa yra jūsų pusėje? Ar tai tiesiog tikras mediko ir žmogaus altruizmas dėl ligoninės ir visuomenės gerovės?

Ir tas, ir tas. Žinau sveikatos apsaugos situaciją, žinau, kas keistina, ką galima vykdyti. Daug savo idėjų negalėjau įgyvendinti dirbdama su vadovu T. Jankausku, nes mūsų vizijos buvo skirtingos. Turiu didžiulę patirtį, kuria siūlau pasinaudoti. Bet tai nėra mano gyvenimo tikslas. Jeigu jau netapsiu direktore, tai mano gyvenimas nepasibaigs.

Drįsiu paklausti, ko gero, kiekvienam žmogui sunkiausio klausimo: tai koks jūsų gyvenimo tikslas?

Gyvenimo tikslas – būti savo srities specialiste, gydytoja, padėti žmogui. Todėl siekiau medicinos, studijavau, dirbau akušere-ginekologe. Praktiškai savo produktyviausius metus atidaviau medicinai. Čia daug ką reikia taisyti, keisti. Turiu tą potencialą ir savo patirtį galiu tam tikslui panaudoti. Gydytojas negali būti vien amatininkas, jis turi būti ir švietėjas.

Tam pasirinkau ir organizacinį darbą. Galbūt vien to popierizmo nemėgčiau, kuris dabar yra mano dienos dalis, bet patį organizacinį darbą dirbti man patinka. Jis reikalingas žmonėms.

Vartojate frazę „kelti klausimus“. Ar dažnai juos keliate? Ko gero, nesate toks žmogus, kuris matydamas neteisybes patars nepūsti prieš vėją?

Turbūt mano bėda, kad tuos klausimus periodiškai keliu. Administracinį darbą dirbu gana seniai, suprantu įvairius niuansus, jaučiu juos ir čia, pačioje ligoninėje, ir valstybiniu mastu. Jaučiu visą sveikatos apsaugos sistemos pulsą. Kartais tiesiog daug ką toleruoju, nes žiūriu į ateitį ir viliuosi, kad kas nors pasikeis. Bet kartais negali ko nors nematyti, negali nusileisti. Tiesiog neleidžia  žmogiškas padorumas. Tada pradedi kelti klausimus ir dėl to nukenti. Nes Lietuvoje nesusiformavusi  tradicija kelti klausimus.

Ar tai žmogaus savybė kelti klausimus, būti savotišku donkichotu? O gal tiesiog neteisybė taip ima badyti akis, kad ir santūriausias žmogus pratrūksta?

Daug faktorių lemia. Pirmiausia tai asmeninės savybės. Viena iš jų –smalsumas. Domiesi viskuo, kas vyksta. Aišku, gali būti apatiškas, sėdėti ant sofos ir nieko nematyti.  Bet esu už veržlumą, ėjimą į priekį, dinamiką.

Tiems „klausimų kėlimams“ įtakos turi patirtis. Kai matai daugiau negu eilinis žmogus, pastebi daugiau sąsajų, daugiau taškų įžiūri. Turi reikšmės ir drąsa, kompetencija. Tai yra ir auklėjimo pasekmė, iš šeimos atsineštos vertybės, kurių negalėjo užgniaužti netgi sistema. Esu iš tremtinių šeimos. Mano šeima daug kentėjo. Nuo vaikystės visada reikėjo pakovoti už save: mokykloje, studijuojant, įsidarbinus. Visi tie etapai mano gyvenime buvo susiję su kova už save.

Esu atkakli. Mano gyvenimas, vaikystė, jaunystė mane užgrūdino. Manau, kad tai padėjo man įveikti ir tuos teisminius sunkumus.

Beje, nevadinčiau savęs donkichotu, nes ne su vėjo malūnais kovoju. Aš juridinėmis priemonėmis kovoju prieš realiais faktais pasireiškiančias blogybes. Esu nepakanti grobstymui, pinigų švaistymui.

Besigilinant į dalykus, kurie vyko per tuos penkerius metus Kauno ligoninių erdvėje ir šalia jų, kyla keistas jausmas, verčiantis medikus vertinti dviprasmiškai. Norisi juos išskirti iš kitų žmonių ir idealizuoti, kaip baltachalačius angelus, gelbėjančius žmones. Tačiau šalia atjautos, kurios tikimės, pastebime savotišką cinizmą, godulį, net grobuoniškumą dėl postų, pinigų. O juk, atrodo, turėtų būti inteligentiški žmonės ir suprasti, kad pinigai nėra didžiausia vertybė...

Nemanau, kad medikams pasireiškia ypatingas godulys. Veikiau tai nuo sovietmečio likusios tradicijos, iškreiptos vertybės. Mediko kelias siekiant išsilavinimo yra labai ilgas ir sudėtingas. Visada jis buvo toks. Siekiant gauti mediko diplomą, reikia dėti daug pastangų. Darbas yra labai sudėtingas, reikalauja emocinės įtampos, pastangų, proto, pasiskaitymo. Medikas negali atsilikti, nes medicina žengia į priekį, atsinaujina technologijos, diegiami nauji metodai. Ilgą laiką Lietuvoje mes buvome atskirti nuo pasaulio. Nepaisant to, sakyčiau, kad medikai yra progresyvi visuomenės dalis.

Medikai netampa cinikai, netampa abejingi. Bet jie mato viską: ne vien tik tai, kas gražu. Juk gydytojo darbas susijęs su sergančiu, nepatenkintu žmogumi, artimaisiais, kančia. Į gydymo įstaigas ar poliklinikas suplaukia visas žmogaus gyvenimas. Ir socialinės, ir šeimyninės problemos, bet kokios specializacijos gydytojas tampa ir psichologu, ir seksologu, ir šiaip patarėju ar klausytoju – medikas susiurbia viską. Išlikti tokiu, kurį suprastų visi, nėra taip paprasta.

 Šiaip mediko specialybė yra unikali tuo, kad joje altruizmas turėtų būti svarbiausia savybė. Manyčiau, kad tokių medikų yra labai daug. Kitokie yra tik galbūt pavieniai atvejai. Vis dėlto sistema neleidžia atsiskleisti geriausioms savybėms, suformuoja neigiamą arba bent jau skeptišką visuomenės nuomonę. Žiniasklaida taip pat prisideda prie to, kad iškelia ne pačius geriausius medikų nuopelnus. Juk rašoma apie neigiamas puses, nuolat akcentuojami „mokėjimai“. O iš tikrųjų derėtų stebėtis, kaip gydytojai išgyvena. Nenoriu kalbėti apie jų atlyginimus, vis dėlto jie nedideli, turint omenyje, kad medikas yra specialistas, kuris turi nuolat kelti savo kvalifikaciją.

Sunku būtų rasti darbą, specialybę, kurioje šiais laikais nereikėtų kelti kvalifikacijos.

Taip, bet dažnai iš mediko reikalaujama padaryti daugiau, negu jis gali. Yra įvaizdis, kad gydytojas turi būti pasiaukojantis bet kokia kaina.

Vis dėlto stebėdama savo pažįstamus, bičiulius, kurie dirba medikais, kurių tėvai yra gydytojai, ir tuos, kurie daro kitus darbus, atrodo, kad medikai palyginus gerai gyvena. Net jaunuoliams, svarstantiems, kur stoti, patariu rinktis mediciną, jeigu tik pakankamai geri jų egzaminų rezultatai ir užteks gabumų mokytis.

Taip, tai gera, labai apčiuopiama specialybė. Ji gera tuo, kad rezultatas gali būti greitas, gali save kaip žmogus realizuoti – padėti žmogui. Bet reikia nepamiršti, kad ne visada gali padėti. Kaip sunku yra, pavyzdžiui, onkologams. Bet, pavyzdžiui, aš esu akušerė-ginekologė. Mano specialybė yra puiki. Kol iki 1998 m. dirbau klinikinį darbą, aplink nuolat būdavo pozityvi, gera atmosfera, džiugesys – juk nuolat stebėjome gyvybės atėjimą.

Dabar mąstant apie medicinos studijas verta turėti omenyje, kad keičiasi medicinos struktūra. Mano paruošta akušerių–ginekologų karta jau tampa pertekline, nes gimdymų mažėja. Ateina naujos specialybės, pavyzdžiui, geriatrija. Senų žmonių priežiūra yra naujas uždavinys valstybei, reikia galvoti, kaip sutiksime naujus iššūkius visuomenei. Pereini per skyrius, darai bendras vizitacijas ir matai, kad pacientai yra senesni. Kaip ir medikai, beje.

Tai jau kita aktuali problema, ypač pasireiškianti mažesniuose miestuose.

  Kalbino Zita Voitiulevičiūtė